Berniukas su cigaretėmis

Kartus cigaretės dūmas ištrūksta pro nosį ir užteršti plaučiai gaiviai atsidūsta. Kaip mergaitė degtukais, taip ir berniukas cigaretėmis šildėsi sielą šaltą žiemos vakarą. Seniai seniai gyveno indėnai, kurie taikos pypkės dūmų pagalba bendraudavo su dievais. Seniai seniai pasakose girdėti ugnimi spjaudantys slibinai pavirto į sunkiai kosėjančius jaunuolius.

Smilkstanti nuorūka nukrenta į pačią balos gilumą, pradegindama pamažu užsitraukiančiame plonyčiame ledo sluoksnyje skylutę. Jame akimirką mačiau atsispindėjusį dviejų įsimylėjelių paveikslą. Juodi batai tikriausiai nematė tos giliosios balos prasmės, kai neatsargiai mirktelėjo į jos vidurį. Atsiprašau, kad padovanojau tau tą megztinį su rožiniu meškiuku. Pati turėjau susiprotėti, kad jis netiks prie tavo juodų kerzinių batų. Tavo pade įstrigęs vinis sintezuodamasis su oru ir vandeniu gamina aukščiausios rūšies auksinį rūdį. Tiek aukso man per daug. Brangusis.

Tavo kišenė pasakė: „burr, burr, “ ir rankoje pasirodė dar vienas smilkstantis daiktas. Jis buvo panašus į kelrodę žvaigždę šioje vakaro tamsoje. Atsimenu, kaip viena tokių vedė tris karalius link išrinktojo. O dabar išrinktasis spaudinėjo mygtukus ir skaitė žinutę. Ne nuo manęs... Gal nuo kurio nors iš karalių, atsiprašinėjančio, kad tamsa per daug tamsi ir šiąnakt jie iki tikslo neparsiras? Ir abu smilkstantys daiktai piktai nukrenta.

O vėliau vėl suburba išenė ir rankos karštligiškai puola gęsinti akyse staiga užsiplieskusias ugneles. Gal tai karalius? Atsiprašinės, kad atsiprašinėjo... Bet ten tik žmogus, kurio vardas toks, kaip ir mano... Ir kaip pabosta jam aiškinti, kad rytoj matematikos egzaminas ir reikia mokytis, skaityti daug knygų, konspektų, zubrinti formules, ir laiko nelieka, ir netgi parūkyti negali, žmogus, išeiti, todėl prašom netrugdyti, ate. O vėliau susimąstai, kad gal dar kitą penktadienį reikės perlaikinėti, ir dar kitą gali tekti. Sunku užimtam žmogui bendrauti su žmogumi, kurio vardas kaip...

Atsiprašau, kad trečią nakties paskambinau ir trečiąkart pasakiau, jog rytoj snigs. Kaip faina! Ir atsiprašau, kad nesnigo... Aš nuėjau į rūsį ir sulaužiau vieną tavo slidę, kad nebūtų apmaudu, jog tiek už jas mokėjai, o sniegas taip ir neiškrenta. Nenusimink, dabar ir slidžių nebeturi.

Tavo lūpų kampučiuose susikaupę jau seniai kraujuojantys žodžiai netgi šioje nakties juodumoje atrodė ryškiai raudoni.

Gamta aiškiai ignoravo mano norą pasikalbėti žiūrint į akis, paslėpdama paskutines blankias mėnulio švieseles už debesų. Nieko neišmanantys vaikai tokią naktį, kaip ši, turi daugiau apie ką pasikalbėti, negu du įsimylėjeliai, kuriuos sieja visas gyvenimas. Ir kai tada, atsimeni, sakiau, kad myliu tave labiau, nei tu mane, čia, žinok, šiaip pasakiau. Nekreipk dėmesio. Nesąmonė visa tai.

Atsiprašau, kad neparašiau tau to eilėraščio. Buvo sunku rašyti sustabarėjusiais pirštais pieštuku ant asfalto. Pieštukas lūžo. Ir aš jį bandžiau nukramtyti. Atsiprašau, kad visa tai matei. Buvo sunku tada, kai viskas buvo taip lengva. O šiandien kažkaip lengva. Gal todėl, kad taip sunku...

„Man sunku mesti rūkyti, “ – sakei, ir akys tau pritarė, mirksėdamos: „Mums patinka rūkyti! “ „O man nepatinka, “ – pakuždėjau joms tyliai į ausį. Į kairę. Sako, ji jautresnė visokiems prašymams ir pageidavimams. Ir ką jūs manot! Jis metė rūkyti. Ir dabar baloje užšalusios nuorūkos tikriausiai sudaro nuostabų modernistinį paveikslą, o gal tiesiog merdi savo šaltame kape. Bet vis dėlto tikriausiai antrasis variantas. Aš žinau, nes mane irgi metė. Į tą pačią užšalusią balą, tą patį šaltą žiemos vakarą.