Kitatikiai

Lenkiant obels šakas
(kuriose skeryčiodavais
it ta ūžianti tyla)
pagaudavom grobį
brangesnį
už visas diversijas,
neapmokamą.
Nesuvaržytą
kiekvienadienės
duonos kąsnio.
Pasauliui matant
mane
pro užtvertus langus.
Be pasitikėjimo
kūrėm kliūtis,
o jos visados
neišlaiko ir nukrenta,
man stebint ir matant
savo širdį
pastatytą,
kaip kliūtį.

Tempiant obels šakas,
atšokdavai iš tolių
pamatyti, kaip atrodo
dienų bėgiai.