Langas į tolius

Pamenu tądien, kaip visuomet, vėl išaušo nauja diena, nežinia, ką žadanti, bet paslaptimi viliojanti. Tylu ir jauku šiapus lango. Jis kaip visada sėdėjo toje pačioje vietoje, įdėmiai įsistebeilijęs į tolius. Paprastai tas „ekranas“ (langas) jam sukeldavo didžiausią egzistencijos džiaugsmą. Kaskart, kai jis akimis paliesdavo vaizdą anapus, galėjai įžvelgti neapsakomą grožį jo veide. Tarytum tas reginys nutvieksdavo jo sielą ramybe, o veide nuolat išryškėdavo jaunatviško šypsnio raukšlelės, signalizuojančios pasitenkinimą vaizdu. Tiesą sakant nežinau, kas jį taip užburdavo, o ir nesigilindavau. Man užteko jo žvilgsnio, kuris retkarčiais priversdavo priglusti prie sienos ir žavėtis. Žavėtis ta tyla, kuria jis puikiai mokėjo manipuliuoti. Jis mažai kalbėdavo. Matyt suvokė tylos vertę.  Galbūt tai kur kas iškalbingesnis būdas reikšti mintis... Žilvinas (toks tikrasis jo vardas) nebuvo stereotipinė asmenybė. Individas, kuriam visiškai svetimas bandos jausmas. Vizualiai jis tebuvo paprastas provincijos gyventojas su kuklia apranga. Tik štai jis visuomet nešiodavo juodą kepuraitę, kurios latsas grubiai dengdavo jo veidą, o svarbiausia – akis. Kartą žingsniuojant  paklausiau, kodėl jo akių nematyti. Žilvinas tykiai į mane pažvelgė ir atsakė, jog akys neturi būti prieinamos kiekvienam. Šis atsakymas mane privertė suklusti, pamąstyti... Pamaniau, jog turbūt dėl šios priežasties jo žvilgsnis buvo dedikuojamas tik tam vaizdui pro langą. Visai kaip tądien, kai atnešiau jam arbatos su citrina ir žiupsneliu kardamono. Tuomet jis netikėtai nutraukė „žiūrėjimo seansą“ ir palenkęs galvą ištarė: „Blėsta mano gyvenimas“. Tą akimirką pajutau didelės ašaros bučinį į skruostą... Daugybė jų riedėjo viena po kitos, bučiuodamos mano nosį, lūpas, smakrą, kol galiausiai jis išėjo. Niekada nebegrįžo, niekada nebežiūrėjo pro langą, niekada nebegėrė arbatos.
Dabar aš sėdžiu čia, toje pačioje vietoje, ir suteikiu akims laisvę nevaržomai stebėti tolius. Visai kaip tądien jis...