Mano baikščiajam

Žvyras nesijotas akmenukais į sielą subiro,
Apsiverskim - dar penkios minutės bus mums už kūną parduotos.
Kiek sugausim skylėtais delnais, tiek snaigių bus mūsų. Nevalytos deja, nesijotos.
Paskutinė gegutės daina su kilpa ant kojos nutilo.

Dar užuoskime prakaito kvapą, dėžutėje mūro gyvenimas tavo.
Ir tiktai katės iš lovos vis pilas, dėkingos už šaltą, bet tuksinčią širdį.
Mėsa dar šviežia - dar geriau, dar geriau,
Nei gyvenimas kartais išmokyt patirti sumano.

Kai sutems, atbus mano moteris.
Susirinks sulankstytas rankas nuo palangių.
Lyg jaunas mėnulis, įkopęs dangun per vėlai,
Kasnakt apsitraukiantis Dievo tapytomis drobėmis.

Kai veido nebėr ir tik kojos, tik kojos susipina sieloj,
Mes susenstam, pabąlam, apaugam pūkais ir išlakstom.
Gegutėm kukuojančius virvėmis gaudo - užgimstam.
Vėl baigiasi penkios minutės - apversk žvyro laikrodį, Dieve.