Belieka praeitį atminti

Senas kelmas nuolat mena
Tuos dar nesenus laikus,
Kaip didingu ąžuolu šlamėjo
Ir net pamanyti negalėjo,
Jog didybė grius.

Manė, kad jo miškas - ypatingas,
Mylimas ir saugomas dievų,
Kuriems melstis gal dažniau reikėjo.
Kas tuomet įsivaizduot galėjo,
Jog ateis pabaisa su kirviu.

Liko tik nostalgija ir baimė.
Nors ne, antrąkart pabaisa nebaisi,
Nebėra jai ko daugiau atimti.
Dabartis niūri, belieka praeitį atminti.
Ligi tol, kol pabaiga ateis.