Leifas Eriksonas eina meškerioti

Vieną gražų birželio pusiaudienį Leifas Eriksonas pabudo susimąstęs. Visas gyvenimas pralėkė pro akis. Apsvarstęs jį ir gerai pasikrapštęs nosį, padarė svarbią išvadą:
- Reikia eiti žvejoti.
Pradėjo žygį po trobą ieškodamas kelnių. Rado batą. Kokia nauda iš vieno bato? Ieško jau dviejų dalykų, o tai, žinoma, dvigubai apsunkina misiją. Lėto mąstymo žmonės nedaro iš to didelės bėdos. Tiksliau, Leifas niekada nedaro. Tiesiog neskuba jos daryti. Vakar ieškojo skustuvo. Paskutinis dalykas, kurį prisiminė - lova. Trys dingę daiktai - nebe juokai. Prieš einant žvejoti, reikia susitvarkyti. Tėvas sakė, jog žvejo namai turi būti tvarkingi. Koks gi iš Leifo Eriksono žvejys? Jo namai – tikra kiaulidė. Viskas išmėtyta: tušti stiklainiai, kruopščiai iškratyti ir išlaižyti, guli po lova, spintelėse - amžiaus senumo konservų skardinės, vienose kažkas vis dar yra, juda, kruta, kitose jau nebe, langai pageltę nuo dūmų, malkos voliojasi, kur pakliūva, nuodėguliai byra iš krosnies, grindys nuklotos popieriaus skiautėmis, o virtuvė nebesiskiria nuo miegamojo arba atvirkščiai. Dažnai nugriūdavo ant ko nors užmynęs, ilgai keikdavosi, vėliau apsidairydavo, rasdavo ant grindų, ko trūksta, paskui tiesiog laimingas eidavo toliau ieškoti nuotykių. Jei atvirai, Leifui virtuvės vieta didelės svarbos neturėjo: valgė ten, kur geriausiai tuo metu atrodė virškinama. Taip pat visur - miegamasis, tik kad tame „tikrajame“ miegoti atrodė patogiausia. Artėjo vakaras. Jokių naujų pasiekimų. Trys dalykai, kurie šiandien atėjo į galvą, matyt, nenorėjo būti surasti. Tai nujaučiančiam Eriksonui neliko kitos išeities, tik imti ir išgerti dar vieną naminukės stiklainį. Galvoti blaiviau, aišku, nepadėjo, tačiau bent palengvėjo. Galbūt rytoj seksis geriau. Kartu su ta mintimi atplaukė gražus sapnas apie pievose besiganančias karves ir jas melžiančias apkūnias moteris.
Kitas Leifo Eriksono rytas. Kažkur medyje prie trobos kukuoja gegutė. Guli aukštielninkas ant grindų. Dar ne pusiaudienis, o galva dėl to tiesiog plyšta. Atmerkė vieną akį, palaukė. Paukštis trumpam nutilo. Po akimirkos gegutė vėl pradėjo sadistiškai kukuoti. Tai jau darėsi įžūlu. Bandymas dviem tuščiais stiklainiais užsikimšti ausis pasibaigė fiasko. Išties, tai tik dar labiau sustiprino triukšmą. Kitas bandymas taipogi nesusilaukė didelės sėkmės: ištraukė galvą iš šalia stovėjusio pamazgų kibiro.
- Viskas.
Ryžtingai atsiplėšė nuo žemės, išsišiepė it maniakas ir trindamas delnus nusėlino į prieškambarį. Pamenate, kai sakiau, jog Leifas Eriksonas nieko nenuskriaustų? Turėjau omenyje, be RIMTOS priežasties. Atsilapojo trobos durys. Pasigirdo keiksmų tirada, nuaidėjo du šūviai (šįkart kulkos pasitaikė kokybiškos). Tylu. Durys vėl sugirgždėjo. Už jų - dar daugiau keiksmų. Šiandien Leifas Eriksonas nerado kelnių, tačiau valgė puikius, netgi sakyčiau, čempioniškus pusryčius. Pasijuto išdidesnis nei paprastai – apgynė savo karališkas valdas. Baigęs kaulu krapštyti dantis, išalko. Gaila, kad ant šakos tuo metu nekukavo koks briedis... Bent pavalgęs būtų sočiai. Reikėjo grįžti prie sunkiausio dienos darbo.
- Bate, kur tu, po velnių?! – suriko atsisukęs į suverstą miegamąjį.
Tyla.
- Na, ir slėpkis... Vis tiek surasiu.
Artėjo vakaras. Iš paskutiniųjų bandė įvykdyti duotą pažadą, tačiau greitai sutemo, baigėsi malkos - viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Troboje tamsu it meškos urve. Oras atšalo žadėdamas naktį ne daugiau kaip dešimt. Jei ne rūsys, pilnas stiklainių su degiu skysčiu, kurį vartojo ne pagal paskirtį, žiemą jau ne kartą būtų sušalęs mirtinai. Gerai, kad dabar ne žiema. Vasarą temperatūra nesiekia dvidešimties laipsnių šilumos. Žymiai blogiau atėjus šalčiams. Ypač tiems, kurie pritrūksta malkų. Kaimelyje jų visada yra iš ko pavogti, deja, senis ten lankėsi senokai. Tuo metu dar net nebuvo senis. Tikrai seniai. Sklido įvairūs gandai apie tai, kas atsitiko su garsiojo jūreivio Eriksono sūnumi po tėvo mirties. Vieni teigė, jog Leifas išvažiavo į Ameriką vykdyti terorizmo, kiti – kad asimiliavosi su vietinėmis meškomis, treti išvis nežinojo, kas jis toks. Kaimas yra blogis - vienintelė svari priežastis ten neiti. Ir nėjo. Niekas nebeprisiminė net, kaip atrodė paslaptingasis girių vaikas. Šis apsigyveno senelio prosenelio tėvo (o gal jų visų prosenelio) statytoje miško trobelėje, apie kurią niekas nežinojo. Jautėsi joje pats sau ponas. Rūpesčių niekad nematė: gyveno pasišventęs šeimos tradicijai - ėjosi tiesiog puikiai.
Dabar tą puikumą gadino trys blogi dalykai: kelnės, batas bei skustuvas. Nesiskutęs, Eriksonas tikrai priminė mešką: vešli tamsiai ruda barzda žėlė akimirksniu. Geras daktaras išrašytų kokių hormonų, namo paleistų su sąlyga juos tvarkingai vartoti, o Leifas ir savų hormonų turėjo pakankamai. Be to, daktarą aplinkui rasti sunkoka. Na, gal koks vienas kitas ir slapstėsi miške ieškomas už medicininio spirito grobstymą, tačiau ten, be to, gyveno vilkai. Apskritai mėgo gydytis savaip: pagal universalų šeimos receptą, kuris ko gero jums visiems jau akivaizdus. Be kelnių nesmagu - vėjas švilpia tarp kojų. Taip galima peršalti ar net impotentu palikti. Tikram vyrui nedera vėdinti savo instrumentų – jie gali sugesti. Tiek išminties tėvas sūnui dar spėjo įskiepyti. Kelnės - dalykas rimtas. Ne ką rimtesnis nei batai, nes žmonės nešioja du. Bent tie, kurie nėra bėgioję minų laukais ar nekišo kojų ten, kur jų visai nereikia. Leifas Eriksonas turėjo dvi kojas, dvi rankas ir vieną galvą. Pasigėrė ir nuėjo miegoti.
Kitą pusiaudienį preciziškai sugurgė pilvas. Eriksonas tingiai apsivertė – nepadėjo. Reikia eiti žvejoti. Sunkiai keliasi. Atsikėlė. Pagaliau. Pagiriotas ieško kelnių. Apieškojo visą trobą – nė ženklo. Nei vieno daikto, kurio reikia ten nėra. Blogai. Galop pripažino, kad ne pro šalį būtų šiek tiek pamąstyti, o tai daryti dabar kaip tik labai skaudėjo. Po ilgų „kančių“ į galvą atėjo geniali mintis – palėpė. Lipa į viršų, girgžda prastai sukaltos kopėčios. Atvožia dangtį, pasirodo barzda, paskui ir jis pats. Palėpė užversta įvairiais rakandais, tamsu nors į akį durk, o dulkių sluoksnis sulig špyga. Abejojo, ar kada čia buvo. Viena aišku – kelnes įsigijo žymiai vėliau. Vietos mažoka – apsisuko lipti žemyn, tačiau už kažko užsikabino, pardribo. Pakilo didžiulis dulkių debesis, rūkas netgi, kuris apakino vargšą Eriksoną. Keldamasis beigi trindamas paraudusias akis ėmė garsiai čiaudėti. Apsvaigęs atsitrenkė į seną spintą, nuo jos pakilo dar daugiau dulkių, ūmai užmynė ant iš grindų dangos atsikišusios vinies ir suriko it skerdžiamas veršis:
- AAAAAA!!! Sušikta palėpė!!! Kad tu prasmegtum!
Gaila, bet palėpė niekur neprasmego. Priešingai – prasmego pats Leifas Eriksonas: bėgiodamas po palėpę bei keldamas dulkes, šit ir įgriuvo atgal į liuką, pro kurį įlipo. Nusileido ant kopėčių trenkęsis galva į kraštą. Net apsvaigo. Pauzė. Uždusęs bei tyliai alsuodamas nervingai sumurmėjo:
- Blogiau ko gero jau ir būti nebegali...
Čia Leifas Eriksonas pasisėmė gyvenimiškos patirties – kopėčios sugirgždėjo skildamos pusiau. Senis atsidūrė ant žemės. Turėjo skaudėti ir, nemeluosiu, tikrai skaudėjo. Net troba suvirpėjo - vos nesugriuvo. Tyla. Senis pašoko įniršęs, su pagieža spyrė į duris. Duslus trekštelėjimas: lūžo nykštys.
- Po velnių!.. – sucypė su ašaromis akyse.
Iššlubavo kieman. Vardindamas greičiausiai visus žinomus Skandinaviškus keiksmažodžius, nustraksėjo ant vienos kojos prie šulinio. Laimei, kibire buvo likę vandens – apsipylė galvą, prasiplovė akis. Pasėmė šalto, įmerkė koją ir atsisėdo ant šulinio krašto.
- Tau linksma?! – verkšlendamas kaip mergiotė, niūriai pažvelgė į debesis.
Nusikamavęs, po kelių sekundžių iš nevilties nusviro žemyn, ačiū dievui, ne į šulinį. Gulėjo stiklinėmis akimis stebėdamas dangų. Gelsvai rausvi vakaro saulės spinduliai glostė veidą. Nežinia, kiek laiko prabėgo. Leifas Eriksonas jautėsi nebe toks išdidus kaip vakar. Kai skausmas atslūgo, alkūnėmis įsirėmė į žemę, pakėlė galvą ir pažvelgė į trobą. Veide pasirodė vaikiška šypsena – aplankė dangiškas nušvitimas: ant stogo saulutėje džiuvo jo užvakar primyžtos kelnės. Vargais ne galais atsikėlė, bet nugriuvo vos tik palietęs žemę ištinusiu pirštu. Šįkart kėlėsi atsargiau. Nušokavo prie trobos. Keikėsi žymiai mažiau.
- Dabar tai jau niekur nepabėgsit.
Kelnės net nesiruošė niekur bėgti – gulėjo sau padžiautos ant stogo nieko nebijodamos. Iš malkinės pasiėmė vinių bei vielos. Nerado plaktuko, tai tiesiog ėmė ir sukalė vinis su po ranka tuo metu pasitaikiusia keptuve. Garsas buvo toks, kad net žvėrys miške išsigandę puolė slėptis. Dar daugiau streso jiems įvarė Eriksono riksmas, kai vožtelėjo ne į vinį, o sau per pirštą. Pačiulpė valandėlę jį kaip kūdikystėje - pasidarė žymiai geriau. Apvyniojo lūžusią kopėčių dalį viela, kad laikytų stipriai. Net šiurpuliukai nugara nubėgo, kai prisiminė, kas yra laisvas kritimas. Apžiūrėjo lūžusį nykštį – šis pamėlynavo. Blogai. Reikės išgerti daugiau nei paprastai, kad nesijaustų. Pasikabino kopėčias ant peties, nunešė ir atrėmė sienon. Leidosi saulė. Neprošal greitai apsisukti. Nepakartojamai atsargiai, be galo narsiai (beveik kaip išminuotojas), drebulio krečiamas, užlipo girgždančiomis kopėčiomis. Siekė kelnių, tačiau rankos per trumpos, o kelnės per toli. Pakilo pakopa aukščiau. Išgirdo kažką blogo iš apačios: sugirgždėjo gana smarkiai. Ant žemės trumpai palijo geltonais lašais. Tęsė kelnių „gelbėjimo operaciją“ toliau. Jau beveik. Na, va. Čiupo jas, akimirksniu nusileido žemyn laimingas iki kaulų smegenų, kad surado sprando dar nenusisukęs. Vakare ta proga net atšventė – iš didžiojo kambario kampo į vidurį atitempė stalą, iš rūsiuko atnešė du pilnučius stiklainius, prie stalo pastatė dvi kėdes, uždegė vaškinę žvakę, ant vienos kėdės pakabino kelnes, ant kitos atsisėdo pats.
- Gerkit į sveikatą, - pakėlė savąjį stiklainį, kitas stovėjo kelnių pusėje.
Tyla.
- Mat kaip... Na, tada aš išgersiu.
Neapsakomai gera nuotaika palydėjo į sapnų karalystę, kurioje spyrė Banginiui į subinę.
Pusiaudienį saulės zuikučiai žaidė ant senio pakaušio. Nemaloni kaitra pažadino.
- Fiki fak... Reik man nusiskusti! Ko jūs dabar juokiatės? Man galvą sunku pakelti! – greičiausiai tai buvo skirta kelnėms. – Na, dabar jums teks vėl kvėpuoti mano senu pasturgaliu. Cha cha cha! – sumaurojo lyg meška.
Kelnės ignoravo kvailą juoką, tad po akimirkos Eriksonas nutilo. Užsimovė jas ir užsisagstė klyną. Vienas iš trijų – ne taip jau blogai. Dargi liko batą atkapstyti bei barzdą papjauti. Visai pamiršo apie lūžusį pirštą. Šiandien skausmas atslūgo. Nieko daugiau su juo nedarė - laukė, kol sugis savaime. Visad buvo optimistiškai nusiteikęs sveikatos klausimais. Šilta diena. Reikia eiti prasivėdinti. Liūdna, kad skustuvo nėra – net niežti. Nušlubavo prie šulinio. Nusiprausė veidą vandeniu ir pakratė galvą kaip šuo. Atsargiai nusigavo iki suoliuko už trobos. Ten šilta – medžiai neužstojo saulės. Priešais – rugių laukelis, į kurį pažvelgė su pasididžiavimu. Atsisėdo. Taip gera. Tyla ir ramybė. Basos kojos ant švelnios žolytės. Rugiai neseniai pasėti – įdėjo daug darbo vardan tikslo. Tai ramino. Galėjo toje ramybėje sėdėti visą amžinybę. Kadangi naktį „šventė“, prastokai išsimiegojo, o dar tas pirštas... Galva pamažu nusviro, ant marškinių peties nutįso seilė. Sapnuoja, kaip lipa kopėčiomis ant stogo. Stovi ant jo, krapšto ausį, uosto, ką iškrapštė. Iš kažkur ataidi plonas balselis:
- Leifai...
- Ką? Kas mane šaukia?
- Leifai...
- Ką?
- Leifai...
- Ką?
- Leifai...
Tai tęsėsi gana ilgai. Pagaliau:
- Leifai kvaily tu, ateik čia!
- Kur?! – nustebo.
- Čia... – paslaptingai banguojantis balsas sklido iš kamino.
- Kas tu?
- O tau kaip atrodo? Prakeiktas Džordžas Bušas!
- Džordžas kas?
- Įkišk galvą į kaminą, asile!
- Tai tu ten?
- Ne... Tau tarp kojų!
Eriksonas įkišo galvą į kaminą. Staiga viskas apsivertė aukštyn kojom – galva atsidūrė visai ne kamine, o, atrodė, išlindo iš kažkokios kiaurymės kitoje pusėje, veikiausiai - mažo urvo. Prieš nosį tupi gigantiška juoda žiurkė. Šalia voliojasi dingęs batas.
- Kad daugiau man čia šito šlamšto nemėtytum, mulki! Supratai?! – ėmė trankyti batu jam per galvą. – Ar supratai?!!! Jei kada nors rasiu šitą jovalą ant pievutės, naktį ateisiu ir nugraušiu tavo pautus! Ar aiškiai kalbu?!
- Aaa!!! – šaukė bejėgis Eriksonas – jo rankos liko anoje pusėje.
„Aaa!!! “ vėl išbaidė pusę miško. Nusivalė seiles ir apsidairė – rugių laukas, troba, ištinęs pirštas. Pažvelgė trobon, paskui - į kaminą.
- Kad jį kur...
Neatitraukdamas akių atsistojo tarsi regėtų kokį šventąjį. Atsikvošėjo. Nusisuko, susimąstė – keblu. Vėl atsisuko: reikės lipti iš naujo. Iškėlė rankas aukštai į orą, pradėjo skleisti visokius juoką keliančius garsus (mykimą, prunkštimą ir t. t.) - pasirąžė. Smagu. Baigęs, įsistebeilijo į žėruojančią virš medžių saulę. Įkišo ranką kišenėn. Pajuto ten kažką pailgo ir kieto. Taip. Gera akimirka. Tiek daug grožio, susijaudinimo. Ko gero kiekvienam tikram vyrui taip atsitiktų tokią nuostabią akimirką. Tikrai. Užliejo džiaugsminga šiluma. Iš kišenės išsitraukė dingusį skustuvą.
Įdėmiai apžiūrėjo, prasitrynė akis, net įgnybo sau į ranką tikrindamas, ar nesapnuoja.
- Kad jus kur!
Tikrai tikėtina, jog Leifas Eriksonas eis žvejoti dar šiemet. Nušlubavo namo. Ten „padarė ant drąsos“, grįžo prie kopėčių - ilgai kaupėsi prieš lipdamas pasitikti likimo.
- Aš galiu.
Mynė pakopomis, kol ranka palietė šiaudus. Laikydamas pusiausvyrą, atsargiai užsiropštė ant stogo. Prisiartino prie kamino. Lemtinga akimirka: kiša ranką į suodiną angą.
- Yra! – nudžiugo. – YRA!!!
Tas daiktas nesidavė lengvai ištraukiamas. Teko gerokai pastenėti, pabezdėti bei paprakaituoti, kol ištraukė pajuodavusį gniutulą lyg ir primenantį prarastąjį batą.
- Kur tu buvai visą mano gyvenimą?
Anas, žinoma, nieko neatsakė. Kurgi batas buvo? Niekur. Pavogtas kartu su kitu buvo prieš dešimt metų iš kažko. Laimės beveik pilnos kelnės. Dabar Eriksonas jaučiasi tikru vyru – viską turi, ko reikia. Trobą beliko apsikuopti – rytoj gi žvejoti eina. Šaltakraujiškai, su didžiule doze pasitikėjimo savimi nusileido žemyn. Nunešė kopėčias į malkinę. Viena problema – pirštas taip ištino, kad kojos į batą negalėjo įkišti. Šiek tiek atslūgo entuziazmas, todėl išgėrė stiklainį - užėjo minčių lietus. Rado peilį ant palangės. Išpjovė bate skylę pirštui. Nusiplovė kojas, atšaldė skaudamą vietą, kojinę vilnonę užsimaukšlino tokią storą, kad pirštai negalėtų pajudėti, šiaip ne taip įsispyrė į batus. Na, štai – turėtų laikytis. Prisiliuobė kaip šlepetė, išsitiesė krėsle miegamajame. Užsnūdo pamiršęs apsikuopti. Ilsėtis reikėjo.
Keistas dalykas nutiko vėliau. Ko gero vėl susapnavęs tą žiurkę, pabudo išpiltas šalto prakaito. Greičiausiai ji liepė jam susitvarkyti. Stiklainis nuriedėjo po lova, kai Eriksonas kėlėsi ieškoti žibalinės lempos. Sustingo ir įsiklausė – miške ūbavo pelėdos. Tamsu. Greičiausiai vienuolika, gal pusė dvylikos – laikrodžio neturėjo, nes nebuvo poreikio skaičiuoti beprasmiškai leidžiamą laiką. Du kartus trenkęsis į sieną, rado lempą. Kur, po galais, degtukai? Tokius išvis turėjo? Bingo. Kažkas sutraškėjo po koja. Regis, ką tik ant jų užmynė. Gyvenimas yra lengvesnis negu atrodo. Pakėlė sutrėkštą dėžutę. Tai, rodos, paskutinė namuose. Palietė liepsnele dagtį – kambarys nušvito. Pastatė lempą ant grindų. Aplink mėtėsi purvini rūbai, popieriaus skiautės iš kažkada skaitytų knygų, kurios taip pat voliojosi netoliese. Kažkuo dvokė. Gal tai jis pats? Sunku pasakyti. Tiesą sakant, šiuo metu turėjo svarbesnių reikalų. Negalima taip toliau gyventi. Pažiūrėjo žemyn: po kojomis mėtėsi šukos. Pakėlė ir padėjo ant palangės. Pasidarė įdomu, nes kuo gilau rausėsi po šiukšles, tuo daugiau rado – surūdijusias žirkles, švarius, bet žiauriai suglamžytus marškinius, tėvo paliktą pypkę. Įdomu. Niekada nerūkė pypkės. Žinojo, kaip tai daroma, tačiau Eriksono stichija slypėjo skystyje, o ne dujose. Kada nors reikės gauti tabako. Pasijuto žvalus. Nepastebimai prabėgo naktis.
Atsibudo žymiai vėliau nei paprastai. Nieko neprisiminė. Apsidairė ir vos neapalpo: čia jo darbas? Vienintelis tuščias stiklainis puikavosi kambario viduryje bei jau užgesusi lempa. Atsipūtė. Gyvenimas gražus. Smarvė dingo.
- Bet kurgi visas tas šlamštas pasidėjo? – pasikrapštė pakaušį vaikščiodamas po kambarį.
Tikrai įdomu, kur. Tądien apsiniaukė. Piršto neskaudėjo. Skausmą nustelbė herojiškumo antplūdis. Pamanė tikrai sutvarkęs tą kambarį, tačiau jam užsukus į malkinę net langai sudrebėjo nuo šiurkščių žodžių apie įvairius gyvulius bei tam tikras žmogaus kūno vietas, adresuotų kažkieno motinai, Dievui ir bažnyčiai. Taip. Viskas pernešta ten – tiek tad tos tvarkos. Ko tikėtis iš dviejų stiklainių alkoholio? Racionalaus sprendimo po jų sunaudojimo? Pro kiauras malkinės sienas švilpė vėjas: popieriaus skiautės sukosi ore. Kiauliškai išėjo. Prisiekė daugiau nebegerti. Tiktai kai tvarkysis, žinoma. Neviltis. Diena dar nesibaigė. Niekas nesustabdys jo šiandien. Leifas Eriksonas eis žvejoti net jei pasaulis apsivers! TUOJAU PAT. Užsimerkė. Smilkiniuose iššoko gyslos. Rodos, skaičiavo iki dešimties. Dešimt. Eina ieškoti meškerės.
- Dėjau skersą... Koks skirtumas! Koks tau skirtumas...
Dėžėje prie malkinės durų laikė svarbiausius įrankius. Meškerė – apačioj. Teko iškrauti plaktukus, reples, vielas, vinis bei kitą šlamštą, kuris ten gulėdamas metų metus, spėjo gerokai aprūdyti. Surado. Visa kita paliko gulėti, kaip išmėtyta. Grįžo trobon, pasiėmė seną krepšį, įgrūdo meškerę, du stiklainius baltos bei peilį nuo virtuvės stalo. Apsirengė šilčiau ir išėjo. Net nenusiskuto. Nepasiekęs net tvoros, sustojo, pasijuto tikru nevykėliu, atsisuko trobos pusėn:
- Po velnių! – iš pykčio trūkčiojo dešinė akis.
Pastatė krepšį ant žemės prie šulinio. Susinervinęs grįžo namo - dar turėjo sąžinės. Surinko skiautes visas iki vienos, sugrūdo į krosnį, nešvarius rūbus nunešė ir sumetė į seną kubilą – kada nors išskalbs. Kitką surūšiavo įvairiai: mažiau išplyšusias knygas sudėjo tarp tuščių stiklainių lentynon miegamajame, amžių neplautas lėkštes pamerkė į kibirą virtuvėje po stalu. Tvarkėsi senis nuo širdies – tėvo garbei bei „žvejiškam“ solidarumui. Taip nepastebėjo vakaro atėjus. Keista nuotaika apėmė. Išėjo į lauką tyliai keiksnodamas trobą, kurioje gyveno nuo mažens. Besileidžiančios saulės šviesos dryžis ant žemės praslinko pro krepšį vidury kiemo, paskui atslinko Eriksonas, ištraukė du stiklainius, nuslinko atgal ir padarė tai, ką geriausiai sekėsi – nusilakė, apsvaigo, nukrito, užmigo. Prieš tai buvo piktas, morališkai palūžęs bei nusivylęs žvejyba.
Kitądien laukė malonus oras - daug šviesos, mažai vėjo, bet Leifas Eriksonas vis tiek nenorėjo keltis. Paprastai žvejoti einama anksti ryte, dabar – beveik pusė dviejų dienos. Priežastis, aišku, ne ta. Kažkas kita muša ūpą. Jau nebetiki, kad šiandien Dievo pagaliau bus lemta ramiai eiti žvejoti. Nevilties apimtas pažvelgė į dangų už lango:
- Jei tu ten dabar esi, tai būk vyras ir pasakyk!
Nieko. Na, ką gi – jis bent stengėsi, nors kita vertus nelabai. Pasijuto nešvarus, pagulėjęs porą valandų, padvejojo, ar tikrai labai purvinas jo veidas, pusvalandžiui prabėgus atsikėlė ieškoti vandens. Šio, žinoma, taip greitai nesurado, taigi, paslampinėjo po trobą, tvarka pasigrožėjo. Prisiminė, kad lauke šulinys. Iškišo galvą pro duris. Nežinau, ar nuskambėjo dangiška muzika jo galvoje, ar ne, tačiau užteko ir saulės nušviesto krepšio, stovinčio kiemo vidury. Kartais žmonės užmiršta, kur padeda pašto ženklus, o kitą dieną tai virsta ženklu.
Pradėjo šokti keistą pergalės šokį - tai tokie rankų, galvos bei kojų kratymo į visas puses judesiai bei protiškai sveikus žmones kvatoti verčiantys garsai, reiškiantys kažką panašaus į orgazmą. Po visko, kas šią savaitę jam nutiko, eina žvejoti. Jis tai DARO! Atsipūtęs, primerktom lyg Klinto Ystvudo akim žygiuoja prie ežeriuko už poros kilometrų su krepšiu, pilnu naminės. Šiek tiek šlubuoja - grynai iš atsargumo. Veide - nugalėtojo šypsena nuo ausies iki ausies. Jo galvoje išties skamba muzika. Nežinau, ar tai Gorill‘ų „Clint Eastwood“, ar Čaikovskio „Ave Maria“, bet skamba taip entuziastingai, jog dabar be vargo galėtų lokį užversti ir jo žmoną.
Ežeras. Nedidelis, prie jo malonu būti, ramybe dvelkia. Bjorkenfjordenkliutas – kad užsieniečiai neištartų; tokį pavadinimą davė prieš beveik tūkstantį metų pirmasis čia įsikūręs vikingas vardu Gustavas Eriksonas, Leifo propropropropro... * (n+k) proprosenelis. Kartais Eriksonas ateidavo ten išsimaudyti, svajojo kada nors šalia pasistatyti pirtį. Mažai kas žinojo apie šį ežeriuką. Anksčiau buvo didesnis, tačiau dėl klimato nesąmonių bei taršos jame sumažėjo žuvies, o vanduo nuseko, be to, tapo neskaidrus.
Pasigrožėjęs vaizdu, ėmė ieškoti patogesnės vietos. Atsiminė lieptelį kitoje ežero pusėje, ten buvo sukaltas suoliukas, skirtas žvejybai. Prasibrovęs pro krūmus ir aukštą žolę, patogiai įsitaisė ant jo. Šalia pasistatė stiklainius, išsitraukė meškerę. O ant ko gi meškerios?
- Po velnių... Taip ir galvojau, kad kažką užmiršau.
Iš to didelės tragedijos nesugebėjo padaryti: susikaupė, nustojo žliumbti radęs pergalingą problemos sprendimą: energingai pasikrapštė nosį, o ant kabliuko užkabino tai, ką ten pavyko suieškoti. Tiesiog puikus masalas. Nuobodžiai slinko laikas. Išgėrė pirmą stiklainį. Šiek tiek įdomiau, šilčiau, jaukiau, tačiau to negana. Išgėrė antrą. Dar linksmiau. Išgėrė trečią. Trumpam užsimerkė. Tik šiaip – pailsinti akis. Atsimerkė. Sėdi ant sutrūnijusio rasto vidury laukų. Gamta nuostabi. Toli girdi dundėjimą – artėja didelė gyvulių banda. Išties, po akimirkos pasirodo baltų arklių kaimenė, jie skuodžia priešais senį už kokių penkiasdešimties metrų garsiai žvengdami, kyla dulkių debesys. Leifas pasižiūri į šoną – šalia ant rąsto iš kairės sėdi ta pati gigantiška žiurkė. Kikena.
- Ko tu žvengi? – tyliai nuskambėjo supykusio Leifo balsas.
- Tau reikia mažiau gerti, - juokiasi žiurkė toliau.
Jie sėdi tylėdami ir ramiai stebi pro šalį grakščiai lekiančius baltus gyvūnus.
- Užsičiaupk...