Vidinio sugrįžimas

Prieš kaitą, matyt, visuomet kažkas būna susikaupę, kad pradėtų keistis ir būtų kitaip.
        Kažkodėl tikėjau, kad sulaukęs septinto dešimtmečio jubiliejaus būsiu gajus, bet dabar toks nusiteikimas nuslūgo ir žinau, kad į ankstesnio lygio tikėjimo aukštumėlę jis jau nepakils. Niekuomet, beje, nesitikėjau, kad per kito žmogaus miegus galėčiau išgirsti ir apie save. Ir net tik..
        Buvo po vidurnakčio, kai nubudino kalbėjimas.
        - Kas tau, Vidini?
        Vidinis kelis kartus giliai atsikvėpė, o netrukus supratau, kad jis kalbasi miegodamas. Kartais jo kalbėjimus nutraukdavo gilus pavargusio žmogaus kvėpavimas, tačiau po ilgesnės – trumpesnės valandėlės vėl girdėjau jį kalbantį. Ten, jo miege, jaučiau, žinojau, tikėjau, kad jis ne vienas. Greitai supratau, kad jis ten mane vadina Pranuciu. Buvo neįprasta pajausti save dvigubame standarte – ten, jo miege, ir esantį šalia jo miegančio.
        - Vidini, kas tau? - dar kelis kartus negarsiai žadinau miegantį bičiulį, tačiau po mano žodžių jo kalbėjimas nutildavo - kvėpavo, sakyčiau, ramiai,  lygiai, ritmingai ir jokios baimės nebuvo, kad kažkas negero atsitiktų. Tačiau neilgai palaukus jo kalbėjimai vėl prasidėdavo:
        - Pranuci, negi pamanei, kad išeinu? Kai tiek metu kartu, Vidinis negali išeiti. Neišėjau, Pranuci, bet žinau, kad atėjo laikas, kuomet daugiau nereikalingas. Ot tuomet...  Na, atsimink, Pranuci. Tuomet ir bandžiau išeiti patikėjęs, kad šitaip mudviem  bus geriau- kai toliau vienas nuo kito, tuomet mažiau atsiminimų. Ko tyli? - klausė per miegą  Vidinis.
        - Manai, kad tyliu? - pusbalsiu atsiliepiau į miegančio Vidinio klausimą.
        - Ne!, ne! Argi sakau, kad tyli? Tiesiog noriu, kad kartu prisimintume tas dar vienas mūsų Kalėdas... Mums Kalėdos niekuomet džiaugsmo neatnešdavo.  Ir šitos tokios, kad... Betgi pats, Pranuci, atsimeni...                   
        - Atsimenu. Kiek čia to laiko praėjo! Nebuvo kada užmiršti, - vėl pasakiau ir Dievas težino kodėl, bet atmintis užliejo smegenis. Man irgi norėjosi atsiminti Vidinio išėjimą ir jausena buvo lyg iš tos dienos, kuomet apsisprendžiau:                               
        - Eik, Vidini. Tu laisvas. - pasakiau, - Ir jeigu gali, nepyk, kad tiek metų tave nelaisve kankinau.
        - Tikrai laisvas?
‘      - Laisvas ar nelaisvas. Net nežinau. Bet būk, gyvenk, kaip tau atrodo ir kaip sugebi. Būsiu laimingas, jeigu išliksime draugais, o jeigu ne - tai bent pažįstamais.
        Prisiminiau, kaip  tuomet Vidinis įkvėpė pilną krūtinę oro:
        - Kažin, ar kas yra tiek iškentėjęs, kaip aš. Skaičiuok, septyniasdešimt metų. Tie vieneri, kurių trūksta iki tiek, faktiškai nieko nereiškia. Oi, Pranuci, Pranuci... Turbūt nori, tikiesi, kad tau padėkočiau? Atleisk! Tegu tave Dievas saugo, o aš kepurę ant galvos ir... į visas keturias šalis.
        - Būk laimingas, - pasakiau ir net nejutau, kaip ašara po ašaros nuslydo veidais žemyn ir akys apsigaubė rūku. -Tai, Vidini, mano kalėdinė tau dovana. Eik! Tu laisvas. Tik, žinoma, saugokis, kad neatsitiktų kaip mudviejų gerbiamai poetei Izabelei Melisai. Prisimeni?
        „Brangūs draugai, kolegos ir visi, kurie siuntėte nuoširdžiausius linkėjimus per praeitas Šv. Kalėdas. Skubu pranešti - NIFIGA - niekas neišsipildė! Todėl per šias Šv. Kalėdas prašau siųsti pinigais, konjakais arba dovanomis“.
        - Tai nepalyginami dalykai. Laisvė yra laisvė. Ji ir laukinę Ameriką padarė Amerika, - budriai atsiliepė Vidinis, bet ašaromis sudrėkusių akių nemokėjo paslėpti. - Ar galėjome pagalvoti, kad tai atsitiks kelionės į Šklėrius išvakarėse? Gal, sakau, labiau reikėtų dėkoti Radijo karietai, negu tau, Pranuci.
      - Svarbiausia, Vidini, kad nugalėjau save- tu laisvas. Kalėdos vis dėlto dovanų šventė! Turėtume jausti, kad oi kaip sunku kaupti šviesą, kilti į zenitą. Diena jau vakar pailgėjusi minute, šiandien išlika su tuo pačiu bagažu - 7: 15 
    Su Vidiniu tiesiog suaugęs, jis, sakyčiau, yra kažkokia MANO dalis ir kuomet prireikdavo, sugebėdavau jį nutildyti, bet tai niekuomet nereiškė, kad jis susitaikydavo su savo padėtimi ir palikdavo mane ramybėje. Spardėsi, unkštė, boksavosi, norėjo būti individualus, savarankiškas. Galop apsisprendžiau: velnias tavęs nematė! Nori tokiu būti- būk! Net numaniau, kad tokia jo laisvė man žada nemenką moralinę naudą. Tačiau karietos ekipažas, stebėjęs Vidinio išsilaisvinimo ceremonialą, buvo labai santūrus ir nelengva pasakyti- kodėl? Gal nujautė, kad nereikėtų ankstesnę jo būtį vadinti nelaisvę, nes jo buvimas irgi trukdė man būti laisvam. Žmogus su savo kalėjimais turbūt negali būti laisvas, kaip ir šalis, valstybė, tauta. Ir va tuomet mačiau, kad kažką apie tai nori pasakyti Citata.
        - Kaip čia tu geriau pasakius, Vidini?  Manau, kad savo klajonėse nenorėsi pakeisti Dievą, ką tik gimusį Kristų, gal net ir kardinolą Audrių Juozą Bačkį.
      - Ne, tikrai nekeisiu. Net ir kardinolo Audriaus Juozo Bačkio, - pasižadėdamas tuomet pasakė Vidinis.
      - Tuomet kartu su mumis priimki ir jo kalėdinę dovaną, išdalytą per Šv. Mišių pamokslą Arkikatedroje, - pasakė Citata ir jau... kaip gali būti tik Radijo karietoje- pasigirdo kardinolo sakomi pamokslo žodžiai:
      - Dievas nesibodėjo gimti tvarte tarp gyvulėlių neturtingos savo motinos bei Šv. Juozapo globoje. Nebijokime ir mes sutikti Jėzaus Jo įkurtoje Bažnyčioje, kuri vienintelė gali Dievo vardu atleisti mūsų nuodėmes ir atkelti vartus į išganymą.
        Ir tuomet jau sukunkuliavo, suūžė, sušnypštė, užvirė:

        - Nei vienas žmogus neturi teisės kalbėti, veikti Dievo vardu! Kas J. A. Bačkiui tokią teisę suteikė? Dievas? Tegul tai įrodo!
        - Kodėl šneka šitie kunigai bet ką? Negi patys nejaučia tikrumo reikiamybės? Sapalioja apie Kristaus dvasias, Dievo motinas... Gal pagaliau suteiktų prasmę savo žodžiams? Žmonės tikrai atsisuktų į save, kas tikra širdimi ir juntama. Ne kitaip.
        - Žmones, tikėkit į Jėzų ir jis jums atleis, atleis. Netgi savižudybes atleis.
        - Sutinku. Dievo Sūnui turtai nerūpėjo, užtat Bažnyčiai jie beprotiškai rūpi. Bažnyčia pasaulyje pagal turtus yra trečioje vietoje! O dar kai kurie kunigai moko, kad „skurdas –dorybė“...
        - Kodėl pykstat, kad kažkas gali atskleisti jūsų nuodėmes? Jei pykstat, tada patys atsistokit katedros aikštėje ir pasisakykite. Tokio veikėjo dar nemačiau. O gėrio su blogiu nesutapatinsite niekada jūs, šėtono vaikai. Sudegsite, žlugsite, išsiskersite, bet dievas - gėris jus vis tiek nugalės.
        - Nelabai suprantu, kodėl turime rūpintis žydiška krikščionybe? Galima pagalvoti, kad savo istorija jau atkasėm, kad dabar kasinėtume kitų nacijų.
        -Kaip patogu: mes vieninteliai galime atleisti jūsų nuodėmes, o jei manote, kad jų neturite - jūs klystate, nes jus vis dar persekioja gimtoji nuodėmė.
        - Ne Bažnyčia atveria vartus į išganymą, nes ji nėra tikrieji Dievo namai. Dievas yra visur. Perskelk pliauską ir rasi Jį ten, pakelk akmenį - ir Jis ten bus.
        -Ne Dievas gimė tvarte, o pranašas Jėzus Kristus, kuris skelbė Gerąją Naujieną. Ne Jėzus įkūrė Bažnyčią, o Jo pasekėjai apaštalai. Ne Jėzus skleidė melą, o Jo pasekėjų apaštalų sukurtos Bažnyčios tarnai teigdami, kad jie turi Dievo įgaliojimus atleisti nuodėmes. 
        -Aukština neturtą, o patys skęsta auksuose.
         
        - Ponai, ponai, - sujudau, neturėdamas kur kišti, slėpti ausis.. ČIA, ponai, ne taip, kaip TEN. ČIA Radijo karieta. ČIA jos Pivašiūnų Šv. Marijos - nuliūdusiųjų paguodos erdvė. ČIA, ponai, dar vis šeimininkas aš nepaisant, kad Vidinis atsiskiria, išeina. Ir, beje, žinokite, kad ir arkikatedrą su Audriu Juozu Bačkiu taip pat laiko pagonybės dievai, o būtent – ąžuolai, - prasmingai gražiai, trumpai pakalbėjau ir girdžiu, kad viręs kalbų ir nuomonių katilas nuščiuvo, atsirado tyla. Reikėjo kažką sakyti, bet- ką? Atsiminiau neparašyto eilėraščio, skirto geram žmogui, pavarde Aukštaitis, ištrauką:
                                           
                                              Gerai atsimenu Julių Aukštaitį -
                                              Į dangų rankom įsikibo
                                              Ir ąžuolinę giesmę užgiedojo...
                                              Taip pirmą kartą sužinojau,
                                              Kad arkikatedra - tautos šventovė
                                              Ant ąžuolų užaugus stovi...

        - Tikrai taip. Aš tai žinau, - atsiliepė į mano posmus Ypata: - Ten, po arkikatedra – ąžuolai. Galbūt visas Šventaragio ąžuolynas. Reikės sužinot, bet svarbiausias dalykas žinomas: Vilniaus arkikatedra stovi ant ąžuolų.
        - O tai reiškia, kad nepaisant nuo kokio popiežiaus bėgtume, nuo savęs nepabėgsime. Kaip ir Lietuvos katalikų bažnyčia nuo pagonybės, - aukštą frazę mestelėjo Astė, matyt, irgi išmokusį ją iš Ypatos.
        - Einu, - apdalindamas rankos paspaudimais, pasakė Vidinis. –Einu, nes kuo toliau, tuo graudžiau. Ir atsisveikindamas mane beveik pašnibždėdamas: - Nenustebk, jeigu aš teteportuočiausi. Buvau susitikęs su Viktoru Medžiu, sakė, kad tai įmanoma.
        - Kur teleportuosies? Į Radijo karietą? Kaip Viktoras Medis? Jis poetas, dar devynių galų menininkas...
        -Aš su juo kalbėjau. Sakė, man patikimiau teleportuotis tiesia į tave.
        - Į mane?
        - Taip patarė. 
        -Padaviau ranką, prisitraukiau prie krūtinės ir kaip galėdamas stipriai prispaudžiau arčiau širdies:
        - Teleportuokis, Vidini. Dieną. Naktį. Kada tik reikės. Visuomet teleportuokis. Kol dar galiu laukt –lauksiu, - pasakiau tuomet jam. Ir iš tikrųjų sulaukiau, bet atvežtą greitosios pagalbos automobiliu ir palydėtą gydytojo, nepanorusio net ateiti į Radijo karietą.
        -Tu, Pranuci, visą puikiai atsimeni. Man netgi neprireikia tau padėti, - išgirdau  miegančio Vidinio balsą. Padėjau ant jo kaktos delną. Karščio nepajutau, tačiau ir Vidinio kakta, regis, nejautė mano rankos delno. „Negi ir žmogus taip išsivaikščioja, kaip Šklėriai“, - galvojau. Tuomet niekas mūsų nepaklausėme, kur jis eina ir jis pats, matyt, negalėjo pasakyti- kur. Laisvė savo adresų neužslapsto - kur nori, ten eik. Taip, regis, elgėsi ir Vidinis, nenorėdamas atsiminti, kad ir po laisvę vaikščioti reikalinga galimybės ir gal pirmiausia- sveikata.
                                  /Bus daugiau/