Analizavimas - Netikėtu ir labai skubiu Betos Valeri užsąkymu

Atsikėliau apie trečią nakties. Perskaičiau laiškus, komentarus.
Prisiminau savo sumanymą: „paaiškinti šeštadienio rašinio mintis“ ir nutariau tuos išsiplėtojimus sujungti su netikėtu Betos Valeri užsąkymu.

Juk būtina lavinti valią - įgyvendinti visus savo sumanymus.
Tada vis tik užsiplikiau arbatos, sukalbėjau trumpą ateistinę maldelę už bradiagą Rytą, skambinusį iš Atėnų amatininkų rinkos.

Po to tvarkiau paveikslus. Du gražiausius lietuvius patalpinau greta. Dabar labai juokinga: už mano kompiuko Virgis Švabas šypsosi virš Charleso Bronsono. Reikės Agnytę nufotkinti, juk niekas kitas pasaulyje jos taip gražiai nenupaveiksluos.

Na, intriga, po milijardų kalakutų, manau pakankama.

Dabar pabandysiu paaiškinti žodį „idiotas“ iš savo šeštadienio rašinio. Ateities Lietuvoje vaikai bus neįtikėtinai sumanūs, tad jie be abejo, kad mane kur viduriuojantį sutrauktų jei taip nenutiks, tikrai žinos ką reiškia „idiotas“ ir „gaidys“ ir „pypt“ /populiarus kiemo padaužų žodis/.
Vietoj „idiotas“ jie šiuo atveju sakys „apgautas“ nes mokės analizuoti gyvenimą ir be reikalo neįžeidinės žmonių. Be to, jei jie norės paauklėti, pė vė zė, vagiliuką, tai tiesiog riktels:
- Susipainiojęs bebriuk, juk tavo uogienė daug skanesnė, o tu sudaužei meškiuko stiklainį, Bin Ladene, tu! Ir meškiukas dabar ės varliuko avietes, o žirafiukui gal visai neliks!

Bin Ladenas eina kakių


Norint išmokti analizuoti gyvenimą, pakanka vakare apgalvoti visą dieną, prisiminti įvykius ir pasistengti suprasti kodėl tu taip elgiesi. Kodėl taip ar kitaip elgiasi su tavimi? Na, aš dabar jau moku analizuoti, tad man labai patinka stebėti kitus žmones.

Vampyriukas

Pavyzdžiui kartą mačiau troleibuse tokią moterį su berniuku. Ta moteris išsprogdinusi akis ir vos ne alpdama žiūrėjo į savo gal penkių metų sūnelį, be perstojančio pilantį tiradas žodžių savo mamai. Ji net neatsakinėjo, tik bijojo ką nors jam pasakyti, ar jau buvo visiškai išsunkta.

Pamoka žaidžiant, kaip USA

Aišku, mamos itin myli savo vaikus, bet turi išmokyti lepūnėlius, leisti joms nors truputį atsipūsti. Pailsėti. Pabūti su draugėmis ar tyloje pamedituoti... aš gal pabandyčiau juos paauklėti taip pat apsimetęs vampyriuku ir imčiau sekioti ir visur neduoti nei sekundės poilsio, kamantinėti, apie viską, klausinėti, kad vaikelis suklustų:

- Sūnyti, pažiūrėk, kokį didelį kaką aš padariau ir kaip smirdeklina!


Kai vampyriukas godžiai valgytų, rėkčiau „Mariuk, kakų noriu! „

Arba kai dukrytė prilipusi prie TV ekrano:

„Zitute, bėgam į kiemą gaudyti au au! „

Mama - skaniausia

Juk nuostabiausia, kai vaikai patys pradeda mąstyti ir analizuoti, nors galima ir žaismingai tiesiai pasiūlyti:
- O tu, chuliganiuk, pagalvok, juk aš pavargau, leisk man tris sekundes pailsėti. Nes tuoj nudvėsiu, o kieno kraują tuomet čiulpsi? Prisipažink, kieno kraujas skaniausias?

Užpuolimas ir mandagumas

Na, suprantama, Niujorke, kai mane užpuolė toks tamsiaodis tipas, jis neurzgė:
- Sere, mokėkite pinigus, kitaip sudaužysiu jūsų kamerą, jūs mane nufilmavote!

Žodį sere, jis praleido. Bet šiaip šis žodelis ten itin prigijęs ir žmonių lūpose skamba įprastai.

Jaunoji panele, malonėkite perskaityti šią pastraipą! 

Taip pat „Young Lady“ arba „Mem“. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi ir elgiasi  mergytė, nuolat vadinama „jaunąja ledi“? Arba berniukas į kurį suaugusieji kreipiasi „džentelmene“?

- Gentleman, cood you pass me a sugar?

Čia Lietuvoje gal reikėtų smagintis:

- Ponas Bilai Geitsai, malonėkite paduoti cukrinę.

Money it's a gas!

Dauguma jaunuolių visiškai negerbia vyresniųjų, mat jie žino keliomis, ar keliolika operacijų daugiau savo PC, nutuokia apie Spam ir Glam, tad jiems tėvai ir seneliai yra apgailėtina tautinė ir nacionalinė - pasaulinė gėda, o kai tuo tarpu patys dažniausiai net sriubos nesugeba pasišildyti. Ir nėra uždirbę savo gyvenime nei vieno mielo cento. Skaniausią ledų porciją sušlamščiau dvylikos metų už savus, kai gavau 32 kapeikų honorarą už straipsnelį „Imtynininkas ir gitara“ moksleivių savaitraštyje.

Grižkime prie užpuolimo Manhatane

Net ir tas užpuolikas, manau, autobuse nesistumdytų ir savitarnos parduotuvėje nesiliestų prie kitų žmonių, nestumtų savo prekių vežimėlio beatodairiškai, galvodamas tik apie save, o praleistų, atsitrauktų, galvotų ir apie kitus,  gerbtų svetimą erdvę, nusišypsotų nepažįstamam žmogui, kaip tai įprasta kultūringose šalyse.

Mandagumas nieko nekainuoja, San Francisko gražuoli!

Jis ko gero, net metalinį strypą paslėpęs į krepšį, mandagiai stovėtų autobuso stotelėje, leistų pirma išlipti iš autobuso keleiviams, po to praleistų vyresnius ir tik tuomet įsikerėblintų į kvepiantį miesto transporto pavadinkime „pasididžiavimą“. Ir tuomet jei jis užsižioplintų, bet būtų pakankamai geros nuotaikos, kadangi lengvai uždirbo keliasdešimt centų, tai kai nespėjus nuspausti stop mygtuko, vairuotojas  specialiai nestabteltų jo stotelėje, galėtų pašmaikštauti tokiu stiliumi:
- Tikrai Niujorko autobusų vairuotojai nugalėtų Bin Ladeną!

Kadangi yra posakis, jog Niujorko autobusų vairuotojai yra patys kandžiausi pasaulyje, nes eismas labai intensyvus, o jie vis vien privalo būti paslaugūs ir apibilietuoti visus keleivius.

Laimingiausia šalis - Lietuva

Jei būčiau prezidentas, išleisčiau įstatymą, jog Lietuvoje autobusų vairuotojai privalo sustoti bet kur, kur tik paprašo keleivis, ir kad stabteltų net tarp sustojimų, jei senutė, ar studentas kilsteli ranką. Juk kur skubėti? O be to, mes taip mylime vienas kitą, ar ne? Tad kokių velnių lėkti per tas gatves ir kratyti piliečius, lyg jie nuo to pasijaus sotesni...:) čia specialiai bajeris jums, Beta Valeri. Ar jūs ne prancūzė? Merci.

Prisiminiau minias piliečių, besistumdančių nuostabiame Ermitažo muziejuje Peterburgo mieste, Rusijoje gal 1974 metais.  Ir kaip su liūdnom šypsenėlėm žiūrėjo į tuos besistumdančius tik apie save galvojančius žmogiukus Indijos piiečiai,  atsitraukę į nuošalę nuo durų ir mirksintys savo didelėmis veršiuko akimis iš po baltų tiurbanų.

Visokie keisti dalykiukai

Na, šeštadienio rašinyje, devynių pragaro ratų vyniotini nesikeikiant, minėjau tokį keistuolį iš Niujorko, kuris, tikiuosi vis dar kuria savo aistringas grubias ir šokiruojančias dainas. Tas Josephas mūsų interve paskelbė fix idėją, jog Gorbačiovas yra Amerikos papirktas, o aš, to sakinio nekomentavau, nors, suprantama pats nebūčiau drįsęs taip spekuliuoti. Mano nuomone, SSSR tiesiog pralaimėjo Šaltąjį karą, tad nereikėjo papirkti, tik mandagiai pasakyti.

Na, niujorkiečiai mėgsta šokiruoti, prisigalvoja visokių netikėčiausių idėjų, nes laisvos šalies įstatymai jiems leidžia nevaržomai kalbėti ir išsakyti savo nuomonę. Tik ten neteko girdėti tokio „turgaus bobelių lygio“ komentarų ir apibūdinimų. Jei Niujorko maisto turguje moterys ir kalba apie ką nors, tai tik apie sveiką gyvenimo būdą. Ten jie nuo to tiesiog pakvaišę. Jei mūsų turgaus moterėlės mėgdžiotų amerikonkas koleges, jos ko gero kalbėtų taip:

- Bet tas prezidentas dar vis sportuoja? O kaip atrodo jo žmona? Ir aš nusipiksiu tą treniruoklį ir minsiu žiūrėdama LNK. Tarp kitko vakar pasisvėriau. Numečiau devynis kilogramus, ir Džiugas iš penkto aukšto vėl žiūrėjo į mane pro langą.

Na, dabar galvoju, štai užaugs visokie didūs lietuviai, atidarys Kaune, Vilniuje konsorciumus, o kokie nors užsieniečiai gali paerzinti:

- Ei, pas jus namiukai mediniai net didmiesčių centrinėse dalyse!
- Kokie dar namiukai?
- Tokie rusiški namiukai su mažais langiukais.
- O męs juos specialiai palikome, kad jie nuolat primintų, jog negalima tingėti, meluoti, vogti, apgaudinėti ir skriausti.

Ir tuomet Teksaso naftininkas susipjaustys egzotišką a la Russian Baba Yaga house medinuką, ir perkels jį į kokį nors Hiustono miestą, kad ir ten kam nors ką nors raganos namiukai mažais langiukais ką nors primintų, po paraliais. Už pelną siūlau atidaryti pirmąjį skraidančių stebuklingų kilimų fabriką Migionyse.
Būtinai su pipirais!

P. S. Kad nepamirščiau, labai noriu kitą kartą panagrinėti atsiprašymų temą, nes manęs mama neišmokė atsiprašyti, tad kai nebenorėdavau draugauti, nepasakydavau:
- Labai, atsiprašau, na tikrai jau nenoriu draugauti.
- Kodėl?
- Tavo brolis pasakė man tokį bjaurų žodį, kad man viskas apsivertė. Niekad daugiau nenoriu pas jus ateiti. Labai prašau, nepyk. Kažkaip man pasidarė itin šlykštu. Lyg burtai kokie.


Iš tikro nežinau, ką tokiu atveju daryti? Kaip tu galvoji, Beta Valeri? Juk jei pajunti, kad tikrai nebenorėsi jų daugiau matyti, tai gal vis vien reikia ką nors pasakyti? Ką tu darytum mano vietoje? Mat aš tada, jaunystėje, išėjau nieko nepasakęs. Ir ta mergina visai be reikalo iki šiol ant manęs pyksta.

Bandžiau su ja pakalbėti, bet pajutau, pyksta ir viskas. O jau pati anūkų turi. Siaubas. Matai, Beta Valeri, koks gyvenimas yra baisus, tokie jautrūs momentai kartais trukdo ilgus metus...
... norėčiau perspėti savo sūnų, kad mergaitės itin jautrios, gali dėl daug ko įsižeisti ir net keršyti, todėl reikia draugauti labai atsakingai. Svarbiausiai, mokėti gražiai atsisveikinti.

IKI