-Viltis, „durnių“ motina-

Skęsti.

Tirpsti.

Nyksti.

Neišpasakytas gyvybės troškimas,
Ryškus gyvenimo peizažas...
Pastelinių spalvų gama praskrieja.
Neįvertintos miestų panoramos,
dieviškos atodangos,
Subtiliais judesiais aplimpa traiškanotas akis.

Nyksti viltin, kada nors  pabusti..
Tačiau...
Tyla, anapus spengianti ramybė,
Tokia baugi...

Ir jau palietęs dieviškus portalus,
Sustojai ties viltim.
Ir lauki...
Tyliai...
Laikas stoja...
Nurimsta viskas,
ir baltom pelenės kurpėm,
tu išnyksti.. tolyn..