pasaka apie Tomutį, kuris mokėjo žvėrių kalbą

Gyveno berniukas vardu Tomutis.

Jis mokėjo šnekėti su gyvūnais.

Kartą jis vaikščiojo sau vienas,

nes kieme jokių draugų nėra.

Na ir eina jis.

Sutikęs kaimynę, ponią

Danguolę, iš kart pasisveikina:

- Laba diena.!

Kaimynė taipogi atsako:

- Labas, Tomuk. Kur pėdini vienas?

- Ai šiaip, vaikštau...

- Tik nepasimesk, tfu tfu tfu, kaip

prieš porą mėnesių.

- Nepasimesiu, prižadu. Viso gero.

- Laimingai, Tomuk.

Na ir galvoja sau Tomukas:

„Chi, kai ji pasuks už kampo, iš

kart eisiu kuo toliau.

Nenoriu būti šitame bjauriame mieste. „

Kai ponia Danguolė nuėjo,

jis keliavo labai ilgai.

Maždaug nuo savo namų 3km.

Sutikęs Kitkutį, taria jam:

- O, Kitkuti... kokios gražios tavo autytės.!

Kitkutis persigandęs klausia:

- Negi Tu moki šnekėti gyvūnų kalba.?..

- Moku. Juk visi žmonės moka šnekėti

žvėrelių kalba.

- Ne, nemoka.! Koks Tavo vardas?

- Aš vardu Tomutis.

- Malonu, Tomuti. Tikiuosi Tu manęs

nenuskriausi?

- Neeee, tikrai neee. Juk tavo autytės tokios minktutės.!

Na, einu kitkuti aš.. Iki, nulėpausi.

- Atia.!

Keliauja toliau Tomutis.

Sutinka lapę. Berniukas sako:

- Labas.!

- Labas.. Bet tu juk žmogutis, ar ne?

Kiek žinau, žmonės nešneka gyvūnų kalba.

- O aš šneku. Kuo tu vardu?

- Mano vardas Ana Brada.

Mano vyras turėjo Brada pavardę.

Tai ir aš tapau Brada, nenustebk. Einu

aš kiškučių medžioti. Netrugdyk man.

Ir nuėjo sau lapė neatsisveikinusi.

„Tokios jau lapės, papučia uodegą ir

nulekia gilyn miško. „ - pagalvojo Tomutis.

Ir sušuko garsiai garsiai:

- Nemedžiok kitkučių, juk jų autytės tokios

minktutės!..

Ir pravirko Tomutis. Nori namo, nenori

čia likti. Miškas tamsus, gūdus, o jam juk baisu...

Eina Tomutis toliau.

Pažiūri į dangų, apžiūrinėja medžius, samanas,

grybus.. Staiga - mato - vilkas atbėga.

Išsigando Tomutis ir nualpo iš tos baimės.

Ačiū Viešpačiui, vilkas bėgo ne prie Tomuko,

nes jis spėjo nugriūti. Iš to Viešpačio

Tomučiui atsikėlus Dviguba Vienuolė pasivaideno.

O gal ir ne? Pasirodo, pasivaideno. Tokios jau

nualpimo pasėkmės.

Sunkiai atsikėlęs, Tomukas ėjo toliau.

Pamatęs ŠMĖKLIŲ, net už kelmo užkliuvo.

Norėjo nualpti, bet staiga išlindo milžinas,

balta barzda, ūsais, ir jis buvo toks didelis,

kad Tomukas išsižiojo.

„Kaip iš žemės išlindęs. „ - pagalvojo.

ŠMĖKLIUS taip išsigando Gendalfo Baltojo,

kad iškart pabėgo.

- Cha cha cha! Oi koks bailiukas. Nebijok Tu jo, tik

pagąsdint Tave norėjo. Jam patinka tokius juokus krėsti.

- Aš netiek jo išsigandau, kiek Tavęs...

Tu.. toks didelis, neįsižeisk, kraupus šiek tiek.

- Lėk, berniuk, nes gali jis dar prie Tavęs prisėlinti,

kol manęs nebus.

- Viso gero, ačiū už pagalbą, Gendolfai Baltasis!

- Prašom, vaiki, tik būk atsargesnis čia, miške!

Bėga gilyn miško Tomutis.

Pasuka galvą kairėn, po to dešinėn.

Žiūri, kažkokia juodai balta būtybė įstrigusi medyje.

Tomutis buvo geraširdis, norėjo padėti.

- Padėk, man berniuk! Aš šarka, padėėėėk! Prispaudė

man sparnelį vanagas.. Skridau, ir įstrigau..! Kuo

greičiau..!

- Tuoj padėsiu. O kodėl Tave reikia taip greitai

ištraukti?.. Ir kodėl Tu tokia didelė? Ir kas ten viršuj

taip aukštai? Ir.. kitos šarkos tokios kaip Tu?

Tomutis turėjo tiek daug klausimų šarkai,

kad nespėjo taip greitai šnekėti.

- Viršuj šarkos skraido, laukia manęs, skrisim ten,

kur daug daug žmonių, o jie labai geri, lesina

mus pačiais skaniausiais trupiniais. Jie mūsų

mėgiamiausi. O aš tokia didelė todėl, kad mano

kiaušinį perėjo drakonė. Kitos šarkos mažesnės už mane.

O kur Tu, Tomuti, čia

klaidžioji?

- Noriu namo.. Bijau čia likti, vaikščiojau,

paklydau.. Prieš du mėnesius buvo nebaisu..

- Buvai pabėgęs iš namų?

- Pabėgęs buvau vieną kartą, bet šįkart tikrai baisiau!..

Brr...

- Tai gal Tave nuskraidinti prie namų? Juk būtų

dar linksmiau kartu ir man, kartu ir kitoms šarkoms.

- Gerai! Lekiam, didžiule šarka!

Ir nuskraidino Tomutį į kiemą.

Apsidžiaugė vaikas, pamatęs namus.

Užėjęs namo, apkabino mamą.

- Kur buvai, Tomuti, taip ilgai? Čia močiutė

pyragą Tau iškepė, aš Tau lovytę paklojau..

Ir tėvelis Tavęs laukia, nori parodyti naują

traukinį, kurį nupirko šiandien. Nespėjo

parodyti, išėjai prieš tai, kai jis grįžo.

Tai kur gi buvai?

- Paklydau, mamyte.. Paklydau. Daugiau

niekada neisiu vienas, niekada!

„Nors dar pagalvosiu.. „, - tarė mintyse ir

nusišypsojo Tomutis mamai.