Traukinys

Kažkur platybėse dangaus
Ieškojau mylinčio žmogaus
Bet aš turbūt apsirikau,
Nes kas išejo tas negrįš
Gyvenimas kaip traukinys,
Tik šitas vieną kart sustoja
Kurį vagoną sau pasirinkai
Važiuosi tol kol bėgai pasibaigs
O kas tada? tuščia tamsa?
Net nežinau, tai dilema
Paskendusi taurej raudono vyno
Norėčiau paskui nusitempti ir tave
Bet princų šiais laikais nėra
Važiuojant vis toliau tuštėja ir vagonas
Jeigu gyvent nemoki rytoj jau tu lavonas
Gal neteisinga, bet čia užuojautos nėra..
Kovojam patys už save..
Prabudusi savoj kupe, jaučiu kažką savo delne
Bet prieblanda, dar nematau, bet to kažko.
Tiesiog bijau... Prašvitus.. rankose širdis
Kuri mylėti nemokėjo ir prarastųjų akimis
Krentu žemyn į juodą nežinią
Neklausė nieko jie, tik tai pasakė: Lipk!
Čia tavo paskutinė gyvenimo stotelė..