Spraga

Ar ne to mokei mane, Olafai,
kuomet Kirstenos pėdomis iki
pat vengrų žemės tave lydėjau?
Puikus architektas buvai svetimų
aukurų akmenimis bažnyčias statyti.
Nuskandintų šuniukų motinų pienu
maitintas buvai, Olafai, gal todėl
tobulas? Nesunkiai mokėjai pakeisti
visą ką sutiktą, betgi visą ką pakeistą
kitiems sutikti palikome. Kas žino,
kokiu pienu jie mito, ką keisdami
kuo vertė ar virto? Ar ne to mane mokei,
Olafai, kuomet lagskipų irklus apleidę,
po daugel dienų kopimo, šalmus pametę,
ant skydų mantą sukrovėm, idant
ledyno šlaitu link aukurų nusileistume?
Tobulas buvai, Olafai, tik vieną spragą
skyde, Kirsteną, turėjai. Upės patvankai
net mažiausia spraga pragaištinga,
mokei mane, Olafai. Tau nerūpėjo
nuskendusių šunyčių motinos, kalės jos,
sakei, Olafai, kalės, tik pienas maistingas.
O pieno upės patvankų nemėgsta,
Olafai. Ir patvankos nemėgsta, nemėgsta
spragų patvankos, ir tu, Olafai, spragų
nemėgai. Pieno upėmis misdamas Kirstenai
bažnyčias statei, Olafai, žinau, juk
lydėjau tave. Daug pakeitei, nors
geriausius aukurus nuo tavęs nuslėpiau,
nes mokiaus, Olafai, juk nežinia,
kam paliksi sutikęs. Ir be spragos
dabar mano patvankos, mano bažnyčia
tavo upių nebijo. Nekris žemėn toji gilė,
Olafai, iš kurios ąžuolo skobtu žirgu mano
bažnyčion nelyg Trojon įjotum. Budrūs
nuskendę šunyčiai, Olafai, budrūs,
jie sergsti, juk taip mokei mane, Olafai?
Iš aukšto žvelgiu į nuskendusius
tavo bažnyčių špilius, ir pavydžiu,
Olafai. Amžiams praėjus, Kirstenos,
spragos tavosios pavydžiu.

Kodėl mane mokei, Olafai?