Vakar, šiandien ir rytoj
kartojau, kartoju ir kartosiu,
Kaip prisibelst iki tavęs,
iki tavos širdies bejausmės?
Gal veltui aš tave kvočiu,
vis viena nieko neišpešiu,
jau mano žodžiai be prasmės,
kaip žirniai beriami į sieną.
Tada belieka patylėt ir man,
tegul tyla tarp mūsų kalba,
ji prasmingesnė bus už tūkstantį kartotų žodžių.