baimingas vakaras

Jau moku tikimybių teoriją.
Nereikia nė orų mergaitės,
žinau ir be jos -
tavo minčių nekeičia izotermės,
pripažįstu tą popieriniams
šunyčiams, kai jie nesnaudžia
tylių raštų šešėliuos.

O vakarais stengiuosi
neprabesti sniego sienos,
tįstančios nuo upės
lig bevardžio miško.

Rūpestingai tyliu, juk žinau -
tas šilas, kurio pakrašty
auksinė meleta stuksi
man lopšinę šiltą,
gali šaltai ošdamas pranykti.

Kur lekia šie sapnai,
lyg voratinkliai rudenį
tarp pušų ir žilo maumedžio?
Nerandu sapnininko.