O dvasia!

O mano dvasia, mano dvasia
Tu kenti, tu iš skausmo verki
Iš kur išėjusi į kur sugrįžusi tu būsi?
Kas atvedė tave į šį pasaulį?

aš negaliu, aš negaliu pamiršt tavęs
mano širdis privalo tavęs nekęst
o dvasia patark kaip ją priverst?
kaip tą jausmą savyje užgniaužt?

ir manyje nėra nieko
kad galėčiau užsimerkus nematyti tavo veido
nes aš neįstengiu tavęs nekęst
niekaip negaliu save priverst

o dvasia aš tavęs klausiu
bet tu tyli, pati kankiniesi skausmu
o dvasia, mirkime kartu
tada nejausime jausmų jokių