sirpsta vyšnios skaudėdamos
ir moteris šąla ant sniego nuoga
jos maldą vejas į kalnus nuneš
ir išgirs Himalajuos piemuo
prašymą glostyt jos žvynus
o moteris klūpės alpdama
nerimo dainą šnabždėdama
ir šąla ne vyšnios o akys
nuo verksmo raudonos
šitam aklinam baltume