Kelias... Kelias... Kelias...
Kelias į laimę, pilnatvę, kančias?
Egzistencijos trapumas, o gal amžinybės baimė?
Savęs gailestis ar ryžtas?
Stipri, nepalaužiama, baugi ir nuožmi mūs lemtis?
Kelias... Kelias... Kelias...
Vingiuotas, platus, bekraštis, painus...
Ir kas įspraudė mus į būties rėmus?
Kas išdrįso paniekinti tą naivų vaikiškumą?
O kelias vingiuoja, už nugaros palikdamas tik silpnas praeities iliuzijas,
miražus, svajose susipinančius į painų jausmų tinklą...
Troškimas grįžti atgal?
O gal troškimas bėgti nuo savęs paties?
Kas mus palaužia?
Kas paverčia sentimentaliais idiotais,
nesiryžtančiais koja kojon žengti su ateitimi?..
Nematomi gniaužtai surakina karštų minčių versmę,
užmerkia akis prieš beribį visatos gaivališkumą...