Senas laiškas 2

Keistas dalykas – kelionės laike. Prie kelionių erdvėj jau lyg ir pripratom, o laike – vis dar keista. Štai rašo rudenio naktį žmogus – „viso labo, miegoti einu“. O tuo metu žiemos rytą sėdi tu, su kavos puoduku, ir skaitai tik ką parašytą. Skaitai tik ką pajaustą, dar šiltą, tebeskaudamą. Nutari atsakymą išminkyt ir keliauja jis į vakar, į rudenį kartu su lapais pasilikti.
Ir viskas todėl, kad žemė apvali ir apšviečiama ne visa vienu metu. Apvali, kaip kamuolys. O juk ne kiekvienas cirkininkas ant kamuolio kelias minutes gerai išstovėti moka, ką jau kalbėti, kad gyvenimą ant jo nugyvent. Tad žemė iš po kojų dažnai prarandame. Losing religion, kaip anglakalbiai sako. Tikėjimą, pasak jų, prarandam. Viltį. O kartais ir meilę.
Ir tik todėl, kad esam paprasti gyvenimo dramos ir komedijos statistai, ne cirko meistrai. Bet ne kristi yra baisu – kiekvienam nusibrozdint pasitaikyti gali. Nesugebėti vėl atsistojus ant kamuolio užlipt – štai kas mane baugina. Bet švento naivumo kupina viltis, kad bus pečiai, į kuriuos atsiremti galėsiu, mano baimės šešėlius išvaiko.
Viltis. Ji juk visad traukia ilgiausiai...

Sumatra, Indonezija
2005-11-30