\“/

Kai sulystam nuo ilgo laukimo,
ar pabėgam  į niekur per žiemą -
žvelgia akys įskilusio  stiklo,
rankos driekias upelių krantinėm.

Tampam vakaro šunys benamiai,
šiurkštūs žodžiai – pridusęs lojimas,
ir žinojimas – nerimo gralis -
geriam sprangiai bedalio likimą.

Ir nubundam po sniego gurguolėm,
ir nuslystam iš niekur į viską,
tik mazgeliai iš drėgno lijimo
mezga liūdesiui maršką  drobinę.