De ja vu

Nesinori sapnų ir dienų prisiminti,
Kurios mano gyvenimą lankė.
Nors gal ir nebijau, kad ir vėl taip pat gali nutikti,
Bet negerai kai toks atsargus tampi.

Nesimatys čia istorijos apie laiką,
Čia tik tai, ką savo akyse randu.
Prisimenu viską, kas sunkiai buvo baigta,
Prisimenu nes daugelis dalykų- tik „de ja vu“.

Prisimenu eiles, kurios pačios už mane verkė,
Kurios mane laikė už rankos ir vis dar pirmyn vedė.
Matau žmonių veidus, kurie mane smerkė,
Nes dariau taip, kaip su manim darė.

Nesinorėjo mylėti, ieškoti naujų paslapčių,
Rinkaus tarp eilių ir šalto durklo.
O dabar viską turiu, bet nėra jėgų,
Eiles išvesti iš rato užburto...

Anksčiau ar vėliau sažinė kalba,
Viesulą už nugaros palieka tik vėjas.
Laimėtojai ne visada amžinais tampa,
Jų pergales, keičia kitas naujas atėjęs

Sunku beviltiška auka būti,
Bet tokiu esu ir taip turi išlikti.
Viltis dar rusena truputi,
Ir nesiruošia į padanges su dūmais išskristi...

Nesinori vėl matyt Tą įprastą Prasmę,
nesinori kartot DE JA VU...
Tad imsiu sau kasdien į ranką įkasti,
Jei nenurimsiu dėl savo sapnų ir minčių...


Tik lėtai bent akimirka pasidžiaugsiu,
Ir sulaukęs dienos su laime toli iškeliausiu...


Ovidio  2006. 07. 06