net nezinau...:)

Jau taip tamsu... už lango nė žmogaus.. tik daug lietaus lašų, kurie mane ramina... Nesu viena- lietus su manimi. Jis primena tave mus meilės svaiguly... Ar pameni kai mudu lietuje pamatėm pirmakart viens kitą.. O taip... tai buvo šaltas rudenio lietus, kuris sulijo mus. Ant tavo lupų tie lietaus lašai mane svaigino.. ir mudu sukomės jame apsikabinę. Minia žmonių tada juk ėjo, o aš- nė vieno nemačiau, nes nenorėjau... Regėjau akyse tiktai tave tarp rudenio lietaus lašų ir apsupty audringo vėjo... Bet vėjas nieko man nepakuždėjo, tik pravirkau iš laimės, o tu šių ašarų net neregėjai, - lietus jas paslepė. Ir aš norėjau, kad nesiliautų lyti, kad mano ašarų tu nematytum.