Akių danguje

Tavo akių danguje
skraidau,
lyg balta
peteliškė,
Žvilgsnio švelnaus
spindulys
Į bekraštes erdves
pakylėja...
Baimės nėra
mano sieloj,
šoku, juokiuos-
neišnyk, neištirpk
tarp virpančių
miesto šešėlių.
Lyg plaštakė
Į ugnį
tamsoj žaižaruojančią
skrieju
Ir tyliai ant žemės
krentu,
atsitrenkus į užtvarą
delno-
apsvaigus, be žado,
besvorė...
Neišnyk, nepradink,
kad galėčiau
pakilt, atsimerkt,
nusijuokt,
kad galėčiau
akių danguje
paskraidyt
ir saulėlydy
tyliai ištirpt...