Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







VEIKĖJAI



MERGAITĖ
DRAMBLYS
DRAMBLIO STRAUBLYS
PŪKELIS
ŽVALGAS I
ŽVALGAS II
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS
1 ŠEŠKAS
2 ŠEŠKAS
3 ŠEŠKAS
1 LIŪTO GALVA
2 LIŪTO GALVA
3 LIŪTO GALVA
4 LIŪTO GALVA
RAUDONA SPALVA
ORANŽINĖ SPALVA
GELTONA SPALVA
ŽYDRA SPALVA
MĖLYNA SPALVA
ŽALIA SPALVA
VIOLETINĖ SPALVA
VAIVORYKŠTĖ
TEPTUKAI, ŠEŠKAI TARNAI, SARGYBINIAI






I SCENA


Graži rasota, gėlėta  pieva. Lyja lengvas lietus, pro debesų prošvaistes driekiasi auksiniai saulės spinduliai.
Mergaitė žaidžia pievoje, gaudo lietaus lašus, skina gėles.
MERGAITĖ:
Kapt kapt kapt
Lašai nukris
Čia po vieną,
Čia po tris...
Kapt kapt kapt
Per sausą žolę,
Kaip maži vaikai šokuoja.
Kapt ant nosies,
Kapt ant delno,
Oi, gal tik pasivaideno?!
Ne, palauk, nebėk, lietuti!
Noriu su tavim pabūti!
Kur skubi?
Kur šmirinėji?
Dar paglostyk lauko gėlę!
Dar palauk!
Dar neišeik!
Dar ant lapo nusileisk!
Tap tap tap
Mažom kojytėm
Nušlepsėk vaikų nosytėm.
Mergaitė vejasi lietų.
Nepabėki?!
Kur skubi?!
Dar laukai beveik sausi!
Tuoj pavysiu!
Tuoj pagausiu! (sukasi ratu pievoje)
Tai nukrito, nuvilnijo,
Tai smagiai lietus nulijo!
Žiba ant žolės krislai,
Vaike mažas, ar matai?!
(Užvertusi galvą) Kaip gražu... Kaip nuostabu... Auksu žiba dangus!.. Lyg būtų nudažytas ar auksu nutaškytas. Ar matėte kada tokį? Lietus ir saulė susidraugavo! Palauk, lietuti! Nebėk! (pasileidžia paskui per pievą) Tu toks šiltas ir smagus, dar pažaiskim! Gera bus!
Pagaliau nuvargusi nuvirsta į žolę, ilgai žvelgia į dangų.
Ten arklys, o ten – ožys. Skrenda dangumi tai du, tai trys... Debesys lengvi kaip vėjas, gal juos kūrė dangaus fėjos?.. Ten, lengvutis lyg pūkelis, skrenda dangumi drugelis. Jo sparnai lengvi lyg šilkas... man tokius... Tai lėkčiau, kilčiau, kad ranka pasiekčiau dangų! Prisirinkčiau debesų ir pūkinių, ir pilkų, pasikločiau minkštą guolį, dar saldesnį, nei raguolis ir vartyčiausi ilgai... Tai pūkiniai patalai, pienių lyg lengvi pūkai. Būtų saldūs tie sapnai... Ir sapnuočiau aš ilgai, kaip gyvena ten vaikai. Kaip lengvai sparnais plevena paukščiai, kaip ir ką jie mena. Skrisčiau aš dangaus taku dar aukščiau virš debesų.
Dangumi, lyg koks žvėris, skrenda debesų šūsnis. Lyg auksinis rojaus paukštis... Taip galėčiau juo didžiuotis!..  Ir toks keistas, lyg pamišęs... Kas? Kas ten atskrenda? Dramblys?.. Moja, ploja ausimis?!. Kaip plaštakė  sau plasnoja! Ar galėtų būti jis? Skraidantis dangaus dramblys?
Dramblys nukrenta į rasotą žolę.
DRAMBLYS: Į ausis vandens prilijo ir į žemę nuvilnijo. Kol vandens lauk neišpilsiu aš nuo žemės  nepakilsiu.
MERGAITĖ: Ar tikrai esi dramblys?
DRAMBLYS: Pats tikriausias.
MERGAITĖ:  Dangumi skridai ilgai?
DRAMBLYS: Ten gyvena mano draugai. (Išsipurto iš ausų vandenį) Tiek pribėgo, privilnijo, kad po kibirą  prilijo.
MERGAITĖ: Nenorėčiau būti kaip tu ir turėti tokias ausis.
DRAMBLYS: Ar manai, kad aš, dramblys, turiu dideles ausis, kad lengvai užpūstų vėjas? Ne, jis geras, šis veikėjas. Kai tik vėjas pūsti ima, aš tik išskleidžiu ausis ir skrendu aukštyn, aukštyn.  Švilpia pro ausis man vėjas, lenkias pušys, eglės liepos, moja ąžuolai ir tuopos! Kaip smagu dangum plasnoti! Ausys saugo nuo lietaus, štai kaip aš jomis dangstaus (rodo).
MERGAITĖ: O aš nuo stipraus lietaus namie slapstaus. Po stogu didelių namų Nereikia didelių ausų. Nebent... norėčiau dangumi kaip tu pakilti ligi debesų.
DRAMBLYS:  Skraidyti galima ir be ausų. Atsispiri nuo žemės: vienas, du... (rodo, pakyla į orą, ore apsuka ratą).
MERGAITĖ: (juokiasi) Ore vėl skraidantis dramblys!
DRAMBLYS: Ir tu tik pamėgink! Vienas, du, trys!..
Mergaitė atsispiria, pasišokinėja nuo žemės.
MERGAITĖ: Pakilti nuo žemės negaliu. Man trūksta didelių sparnų arba ausų. Tokių, kaip tu, aš neturiu.
DRAMBLYS: Turėti dideles ausis net ne kiekvienas ir išdrįs.
MERGAITĖ: Drąsus esi, matyt, dramblys...
DRAMBLYS: Dar atsispirk. Na! Vienas, du trys!..
MERGAITĖ: Jei tik turėčiau aš sparnus, neaukštas būtų man dangus. Štai ten paliesčiau baltą gėlę, štai ten pasiekčiau  paukščių fėją. Keliaučiau aš žvaigždžių taku ir net nebūtų man baisu.
DRAMBLYS: Gal pamėgink išskleisti skėti? Žinai, jis gali tau padėti net mėlynu dangum praskrieti.
Dramblys vėl nutupia šalia.
Išskleisk ir skriesime dangum šalia.
MERGAITĖ: Gera mintis! Tik nerandu. Pamečiau, matyt, bėgdama ratu. Nerasiu jo... Ir man neskrist...
DRAMBLYS: Tada padės gal pienės pūkas? Smagus jo baltas parašiutas. Papūsčiau, juk esu dramblys! Pakilti nuo žemės niekas nesulaikys.
MERGAITĖ: Kažkur aš pievoj jį mačiau...
DRAMBLYS: Na, ko gi lauki? Eik greičiau!
MERGAITĖ: O skristi ten juk nebaisu?
DRAMBLYS: Pakilti ligi debesų? Paliesti dangų ir žvaigždes? Pavyti debesų kekes? Juokauji? Kaip gi bus baisu?! Juk tai nepaprastai smagu! Kiekvienas vaikas pasakys, kad tai svajonė! Paslaptis! Nelauki gi! Skubėk greičiau! Tą pūką juk ir aš mačiau.
Mergaitė pievoje ieško pienės pūko.
MERGAITĖ: Pūkeli mažas! Kur gi tu? Ateik, mes skrisime abu. Na štai (pakelia) Radau!
DRAMBLYS: Koks jis gražus...
MERGAITĖ: Į tikrą dangų panašus.
DRAMBLYS: Ištark nepaprastus žodžius ir greitai tavo bus dangus.
MERGAITĖ: Tikrai? Nejau tai ne juokai?
DRAMBLYS: Kalbu aš visiškai rimtai. Skraidyti gali ir vaikai.
MERGAITĖ: Tai ką ištarti aš turiu? Nemoku burtų juk jokių.
DRAMBLYS:  Pirma pasuki jį ratu. Tada “Aukštyn, žemyn ir vėl ratu, aš dangumi  aukštyn skrendu! ”
MERGAITĖ: Aukštyn, žemyn ir vėl ratu, aš dangumi  aukštyn skrendu!
PŪKELIS: Pala, negniaužk manęs tvirtai! Nuskris kitaip visi pūkai!
MERGAITĖ:  Aukštyn, žemyn ir vėl ratu, aš dangumi  aukštyn skrendu!
Dramblys papučia į pūkelį, jį pagauna vėjas ir abu su mergaite atkelia nuo žemės.
MERGAITĖ: Tikrai! Skraidyti gali ir vaikai! Pūkeli, žemę ar matai?! Kokia graži, kokia žalia! O, upė! Štai, namai šalia! Skrisk ten, greičiau! Tolyn, aukščiau! Aš girią gražią pamačiau!
DRAMBLYS: (skrisdamas greta) Na štai, ar aš tau nesakiau!?
MERGAITĖ: Kaip gera, kad tave aš sutikau!
DRAMBLYS: Na ką tu?.. Tai vieni niekai... Tik papučiu - aukštyn pūkai.
PŪKELIS: Koks keistas būdas, net šiurpu, nulaužt, nuskinti. Negražu.
MERGAITĖ: Pūkeli mielas... Ar tikrai?..
DRAMBLYS: Pakilt svajoja juk vaikai...
PŪKELIS: O ar paklausėte manęs? Svajojate tik kad nuneš aukštyn gilyn į žydrą dangų pūkai, kuriuos jau vėjas darko!
DRAMBLYS: Gerai jau, pūki, nebepyk. Nepūsiu į tave daugiau.
MERGAITĖ: Aš tik pakilti pabandžiau.
PŪKELIS: Panešiu dar tave ratu. Tiek to jau, aš nebepykstu.
MERGAITĖ: Tikrai?!
PŪKELIS: Nepaprastai gražu. Gal ir sušlaps mano parašiutas, bet nebūsiu aš paršiukas.
DRAMBLYS: Žinojau, nepaves Pukys!
PŪKELIS: Žiūrėkit, saulės spindulys!
MERGAITĖ: Ne vienas, du ir dar... Jie trys!
DRAMBLYS: Vėl debesys dangum tuoj slys... Nukrito lašas... Gal nelis?..
MERGAITĖ: Nebent su saule!
PŪKELIS: Taip, tikiu. Ten dar išlindo spindulys. Žiūrėkite, kaip spindi jis. Dar vienas ten ir ten. Jų daug... Pūkais jutau... Antai.... Oi, ką gi aš matau... (rodo į vaivorykštę)
MERGAITĖ: Dangaus vedlys!
PŪKELIS: Ten nuostabiai gražus straublys!
DRAMBLYS: Straublys? Nejau? Ar tikras tu?
PŪKELIS: (drambliui) Ei, nebepūsti žadėjai tu!
DRAMBLYS: Gal vėjas tai? Aš nepučiu.
MERGAITĖ: (įsikimba tvirčiau į pūkelį) Ai, nesiūbuoki! Aš slystu! Man darosi labai baisu!
PŪKELIS: Laikykis, tuoj! Aš jau tupiu!
DRAMBLYS: Palauk, tai kaip ten su straubliu?!
PŪKELIS: Ai! Oi!
MERGAITĖ: Aš negaliu!
DRAMBLYS: Laikykis, jau beveik čiumpu!
PŪKELIS: Nepešk pūkų! Daug neturiu!
DRAMBLYS: Laikyk mergaitę, pūki tu!
MERGAITĖ: Aš kojom žemės nesiekiu!
DRAMBLYS: (čiumpa už kojos, bando išlaikyti, visus siūbuoja vėjas, draiko į šalis, išsiskraido Pūkelio pūkai) Beveik turiu!
PŪKELIS: Pūkų visų nebetenku...
Dramblys galop nuleidžia mergaitę ant žemės, Pūkelį tolyn nuneša vėjas.
MERGAITĖ: Nuskrido vargšas...  Kaip baugu. Jis liko vienas be draugų...  O pradžioj buvo net smagu...
DRAMBLYS: Na... Bus dar daug tokių  pūkų.
MERGAITĖ: Kad neštų mus dangaus taku?.. (atsidūsta)  Negražu. Nelaimėje negalima palikti draugų.
DRAMBLYS: Dabar ne vien dėl jo baugu.
MERGAITĖ: O tau dėl ko dabar baugu?
DRAMBLYS: Atrodo... Na...
MERGAITĖ: Sakyk gi tu!
DRAMBLYS: Na... Aš esu dramblys...
MERGAITĖ: Tai?
DRAMBLYS: Pabėgo nuo manęs straublys!
Mergaitė stebisi.
DRAMBLYS: Be jo tai koks gi aš dramblys?!.
MERGAITĖ: Gal atsiras dar tas straublys?..
DRAMBLYS: Gal atsiras, neatsiras, ne laikas laukti, reikia rast.
MERGAITĖ: Padėčiau rast, bet kur ieškoti?
DRAMBLYS: Svarbiausia mums tik nemiegoti. Eime pirmyn, tiktai greičiau. Pūkelis rodė, pats mačiau.
MERGAITĖ: Gerai, skubu, ar nematai?.. Tik laukia jau manęs namai... Supyks namie mama ir tėtis, gal barsis net, kur bus man dėtis?
DRAMBLYS: Padėsiu aš  parvest tave, kelionė būsiu bus trumpa.
MERGAITĖ: Na jei trumpam...
DRAMBLYS: Na neilgam.
MERGAITĖ: Manau padėti reiks draugam.
DRAMBLYS: Tada pirmyn, gana stovėti, į kelią reikia paskubėti. Straublys štai ten, už tos kalvos.
MERGAITĖ: Gal mums nereikia klausytis jo kalbos?
DRAMBLYS: Tik pažiūrėk, kokia graži.
MERGAITĖ: Vaivorykštė?
DRAMBLYS: Matysime ją iš arti.
MERGAITĖ: nejau tiesa? Ar nemanai, kad ją pasiekti – pramanai? Vaivorykštė ne tau skirta, ją siekiant dingsta ji staiga. Mama kadaise man pasakė, kad verpė laumė vienaakė spalvų gijas ir štai jinai... Pasiekti gali tik jinai.
DRAMBLYS: Nesąmonė tikrų tikra. Vaivorykštė nenuausta! Pasiekime mes ją kartu, keliausim tiltu jos nepaprastu. 
MERGAITĖ: Nebūtum paikas tu dramblys...
DRAMBLYS: Parodysiu tau. Nebumbėk.
MERGAITĖ: Gerai, tik šitaip neskubėk.
DRAMBLYS: Skubėti reikia. Šiuo taku... Neliks juk greitai apžavų. Pradings vaivorykštės spalva, nerasiu straublio aš tada.
MERGAITĖ: Gerai einu, tik neskubėk. Išbrist per žolę man padėk.
Dramblys užsisodina mergaitę ant nugaros, traukia per žolę.
DRAMBLYS: Na štai. Patinka? Jau gerai?
MERGAITĖ: Oho! Gražu. Matau gerai.
DRAMBLYS:
Dangum dangun ausis pakėlęs
Dramblys pralėks greičiau nei vėjas.
Dangum greičiau greičiau nei vėjas
Dangum pralėks dramblys pašėlęs!
Kartu su mergaite:
Plasnosime dangaus skliautu kartu
Ausim pakeltom: aš ir tu!
Dangum greičiau greičiau nei fėjos
Plasnosime abu lyg vėjas.
Eina link vaivorykštės.



II SCENA


Požemis. Įrengtas miestas. Šeškų karalius krapštosi prieš veidrodį dantis. Aplinkui trepsi tarnai. Įbėga du šeškai žvalgai.
ŽVALGAS I: Atleiskite kilnus valdove...
ŽVALGAS II: Šeškiausias Šeškiau Šeštasis...
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Aha, žvalgai! Na pagaliau, aš jau pavalgiau, išalkau ir vėl baigiau! (Atiduoda veidrodį, sėdasi į vietą, tarnai taiso karūną) Tai grįžote jūs iš viršaus... Ką matėt, kas tenai gražaus?
ŽVALGAS I: Lietus nulijo, tai bėga! Apsemta bebrų vėl šeima!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Kvailys! Tie bebrai vien tik apsidžiaugs. Kad dar tenais?! Su jumis taip tik trukdaus!
ŽVALGAS II: Pelių šeimyna išvyta... Aplankė katinų šeima.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Išvytos pelės? Tai gerai. Mažiau mums cypaus. Viskas tai?
ŽVALGAS I: Jūsų pusbrolis šeštos kartos įsiveržė vištidėn, lipo ant laktos...
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Tai didvyris! Ar nemanai?!
ŽVALGAS II: Užpuolė šunys. Liko tik skutai...
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Sakai?.. Na, gal nėra jau taip blogai. Karūna šeškui tik viena, nereiks dalintis. Na, manau gera šita diena.
ŽVALGAS I: Ir dar...
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Ne viską pasakei?
ŽVALGAS II: Ten pievoj krykštavo vaikai...
ŽVALGAS I: Mergaitė krykštavo viena!
ŽVALGAS II: Meluoji! Buvo ne viena!
ŽVALGAS I: Mergaitė buvo tik viena!
ŽVALGAS II: Neaiškink jei matai akim viena! (vožia)
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Gana! Tai kiek vaikų matei tenai? Ką veikė jie? Ar jau žinai?
ŽVALGAS II: Pagauti lietų bandė ji.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Sumąsto taip tiktai vaikai paiki.
ŽVALGAS I: Sau lakstė pieva tekina pamiršusi, kad laukia jos mama.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Patinka man kai išgirstu, kad nesiklausę tėvų vaikai patenka mums į nagus. Gerai. Tai atvedėte ją čionai?
ŽVALGAS I: Šeškiausias Šeške iš tiesų, nebuvo lengva net mums kartu.
ŽVALGAS II: Padange mėlyna nūnai...
ŽVALGAS I: Ten suplasnojo du sparnai!
ŽVALGAS II: Tylėk tu! Kokie dar sparnai?! Gal glušas tu?! Gal nematai?!
ŽVALGAS I: Sparnai ten buvo!
ŽVALGAS II: Ne sparnai!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Tai ką gi tu ten pamatei?!
ŽVALGAS II: Šeškiausias Šeške, iš tiesų, nebuvo lengva net  kartu. Ten suplasnojo du sparnai, tfu, buvo ten ne du sparnai, o ausys! Šeške iš šeštų, dar nemačiau aš skraidančių dramblių!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: (juokiasi) O aš tokių kaip jūs glušų!
ŽVALGAS II: Ten buvo skraidantis dramblys, kaip gyvas jums sakau, tikrai, tai jis!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Atskrido skraidantis dramblys?.. Na o toliau?..
ŽVALGAS II: Lai kalba jis.
ŽVALGAS I: Per pievą žengė jie kartu.
ŽVALGAS II: Palauk, nuo temos vėl nuklysti tu!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Gana! Nes gausit tuoj lazdų!
ŽVALGAS II: Šeškiausias šeške iš Šeštų, girdėjome juos kalbant. Suprantu, kad skamba gal tai ir keistai, bet ką ten, kalba juk vaikai ir skraidantys drambliai...
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: (beviltiškai sukritęs į sostą) Na šitokių dviejų kvailių aš bausti net nebegaliu. (jau piktai šaukia) Tai kur nuėjo jie abu?!
ŽVALGAS I: Ieškoti straublio.
ŽVALGAS II: Prisiekiu.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Tai dramblį pametė straublys?
ŽVALGAS I: Ir patikėkite, dar koks gi jis! Žėrinčiom septyniom spalvom kaip saulė švietė.
ŽVALGAS II: Tas straublys pabėgo. Šitie vejas vis.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Nuo dramblio slepiasi straublys... Kaip saulė šviečia, sakot, jis?
ŽVALGAS I: Kaip saulė... Pats savom akim mačiau.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Man reikia straublio kuo greičiau!
ŽVALGAS II: Tada surasti turim  jį pirmi.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Na pagaliau, ir šie namai šviesos greit bus pilni. Sargybą! Kviekite greičiau! Tai mulkiai, kokių  nemačiau! Naujienas atneša tada, kai būna per vėlu. Gana!  Man kalba kas, kur ir kada bebrus užtvindė ar staiga išnyko kur pelių gauja! O tokią žinią, kaip šita, atsimena tarytum netyčia!
Įbėga sargybos vadas Šeškas Šeškarys.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Ar kvietėte?! Esu karys aš Šeškas Šeškarys!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Žinau aš puikiai, kas esi! Šie mulkiai irgi. Kur kiti?
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS:  Kariuomenė jau paruošta!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Palauk, nurimki. Palengva. Man ima svaigti jau galva.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Ką įsakysite tada?
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Pirmiausia apsirengt dama.
Šeškai juokiasi.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Aš Šeškas šeškius Šeškarys, kiek žinote esu karys.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Ojoj, nuo juoko nudribau. Kvaily, aš tik pajuokavau.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Na.. Taip, gal būt... Cha, ir man smagu...
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Tik kad pasikvėpinai šituo kvapu? Fu... (užsidengia nosis jis ir jo tarnai)
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Na, šeškas aš... Ką man daryt?..
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Gal sauskelnes užsisakyt?!.
Žvalgai užsiėmę nosis tyliai bando prasmukti pro sargybą. Sargyba juos sulaiko.
SARGYBA: Pala, jūs kur?
ŽVALGAS I: Aš tik pirmyn...
SARGYBA: Kai duosim, eisit atbulyn!
ŽVALGAS II: (slenka į kitą pusę) Tada atgal.
SARGYBA: Kur einat?! Stot!
ŽVALGAS I: Aš tik norėjau pak... ot...
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Stovėt! Ramiai! Aš kam sakau?!
ŽVALGAS II: O aš kuo dėtas? Ką aš žinau...
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Dar žodis, gausite lazdų!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Ir ne bet kokių, o kietų! Suimkite šituos abu!
ŽVALGAS II: Už ką?!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Kad pešatės abu! Kad esate abu kvailiai! Įkrėst į kailiuos jiems! Mikliai!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Ko laukiat?! Veskite abu!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Tai smarvė... Oi, nebegaliu... (sukrenta į sostą, tarnai ima vėdinti)
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Atleiskit, kartais nesuturiu...
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Dabar manęs tu paklausyk, nepulki pertraukti išsyk.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Klausau, valdove...
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Negaliu! Gal muilo duokit jam!
TARNAS: Turiu!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Girdėjo visas šeškų būrys, kad dramblį pametė straublys.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Pabėgo nuo straublio dramblys?
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Nesuprantu. Ir tu kvailys?
TARNAI: Jis tik bezdalius šaškarys...
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Nebūna taip. Tik ne straublys.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Kad dramblį pametė straublys, pabėgo, ieško jo dramblys. Su juo keliauja ir maža mergaitė! Aišku tau dabar?!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Atleiskite, šeškų valdove, bet gal suklydo tiedu broliai? Kaip dramblį pametė straublys? Gal straublį pametė dramblys?
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Na pametė! Tai ieško vis! Ir, sako,  šviečia tas straublys kaip saulė, kaip ryte žara.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Tai pasaka. Jo reikia čia.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Ir aš sakau. Tam ir esi, atvesti straublį čia turi. Na pagaliau čia bus šviesa, ir ne bet kokia – neprasta. Septynios spalvos kaip viena... Nušvis visa karalija. Po žemėm irgi bus šviesu, ir sausa ir labai smagu.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS:  Bet ar ne dramblio tik straublys?
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Kam rūpi čia kažkoks  dramblys, kai mėtosi lauke straublys?!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS:  Galop aš viską supratau, keliauju straublio kuo greičiau.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Keliauk! Ir tuščiomis negrįžk! Jei reiks, kovok, jei reiks – atimk. Įkąsk, įžnybk, atimk, išduok, bet straublio niekam nebeduok!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS:  Einu, valdove. Jau kely...
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Man rodos, tu dar čia, kvaily!
Šeškas Šešrakys išbėga lauk, valdovas vėl sėdasi į sostą.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: (į žvalgus) O šitiems duokite lazdų. Išveskit laukan juos abu. Po to paleiskite! Matai, žvalgų man trūksta... Negerai...
TARNAI: Tai juos paleisti po lazdų?
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Na taip. Paleiskite abu. Stebėsite abu, žvalgai, kaip sekas mūsų reikalai.
ŽVALGAS I: Stebėsim uoliai, akylai, valdove.
ŽVALGAS II: Gal tų lazdų nereik? Šeškai mes – broliai...
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Išvest abu! (žvalgus išdeda) Atėjo laikai, nesiskaito su vadovu net žvalgai! Na... Pagaliau išauš diena ir čia... Jau greitai bus giedra. Numesim kailinius, šeškai. Bus šilta ir jauku čionai. Karius stebėti reikia uoliai, tam tinka tiedu mūsų broliai. Išlupus kailius gal kiek paskaudės, bet bent jau kandys nesuės (juokiasi).
TARNAI: Šeškiausias Šeške iš šeškų, jau greitai požemyje bus šviesu.
Šeškas taisosi soste.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Atšvęskime visi kartu.
TARNAI: Dainuokite! Vienas, du!
Kas geriausi padarai?
Netikite? Tai šeškai!
Šeštas šeškas pats geriausias!
Šeštas – iš šeškų šeškiausias!
Kam įkąsti, kam įžnybti,
Ką apgauti ar įgnybti?
Nemokino mūs tėvai,
Kad daryti tai blogai.
Šeškas aš tarp šešerių
Dešimčių piktų šeškų!
Kam įkąsti, kam įžnybti,
Ką apgauti ar įgnybti?
Ką pavogti, pasmardinti?
Nesiartinki, brolyti!
Šeškas Šeškarys pražygiuoja jau su surinktais kariais.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS IR KARIAI:
Kas blogiausi padarai?
Žinoma, tai mes – šeškai!
Stiprūs, narsūs mūs kariai!
Ir smardaliai šeškariai!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Pirmas šeškas?!
1 ŠEŠKAS: Aš esu!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Priekin ženk visu greičiu! Antras šeškas?!
2 ŠEŠKAS: Aš – karys!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Niekas mūsų nepavys!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: (apsnūdęs) Kiek žinau, čia jūs vejatės...
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Trečias šeškas?!
3 ŠEŠKAS: Jau einu!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Pulkas: priekin! Vienas, du, vienas du!
Išžygiuoja. Pulkas išlenda  lauk, slepiasi už kupstų. Matyti einantys mergaitė ir dramblys. Pora sėdasi, trina pavargusias kojas.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Tylos. Šššš.... Ramiai būrys. Horizonte pasirodė mūsų dramblys.
1 ŠEŠKAS: Ir jo straublys?
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Tylėk! Kvailys!
2 ŠEŠKAS: Gal čiupkim juos? Kas sutrukdys?
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Negalima. Ne vietoj dar straublys...
3 ŠEŠKAS:  (bailiai) Tai gal tegu ir lieka ten kur yra jis?
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Tylėkit, vyrai! Ša, šeškai, jei nubaidysim, bus blogai.
MERGAITĖ: Palauk, nebeikim. Pavargau. Visai nuo kojų jau nusivariau.
DRAMBLYS: Negalime dabar sustoti, mums reikia keltis ir žingsniuoti.
MERGAITĖ: Aš pavargau. Nebegaliu. Visai kojų nebejaučiu.
DRAMBLYS: Padėti gali tau rasa – šalta, kaip ašara dangaus tyra. (vilgo kojas). Sustosim pailsėt tik minutėlę.
MERGAITĖ: Gerai bent tiek. M... (vėl ištiesia kojas)
2 ŠEŠKAS: Sugaukim, vade juos dabar... Nagus net niežti, nors imk ir pasikark.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Tau pakasysiu tuoj! Tylos...
MERGAITĖ: Nedaug beliko jau dienos... Ir mano jau toli namai...
DRAMBLYS: Mamos labai pasiilgai?
MERGAITĖ: Turėjau būti namuose, dabar keliauju lankose. Tiek keisto šiandien pamačiau, dangum skridau, kone lėkiau.
DRAMBLYS: Svajoja šito juk vaikai.
MERGAITĖ: Svajoti gera, kaip matai. (Nužvelgia vaivorykštę, liūdnai) Mums dar toli, beeitum kiek, atrodo, traukias vis. Pabėga tartum užburta. Gal neprieisim niekada...
DRAMBLYS: Dangum tu šiandien juk skridai? Bet neišdygo tau sparnai.
MERGAITĖ: Dangum skridau, ne pramanai...
DRAMBLYS: Ar skraido dangumi vaikai?
MERGAITĖ: Nesiseka matyt dažnai.
DRAMBLYS: Vadinasi, stebuklai tai. Jei skristi dangumi galėjai, vadinasi padėjo fėjos. Padėjo kartą, vėl padės. Stebuklais reikia patikėt.
MERGAITĖ: Vadinasi surasim ją?
DRAMBLYS: Ir kopsim lyg kokia virve.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Girdėjote? Straublys tenai... Tereikia greitai nusigaut ir dramblio straublį pasigaut.
2 ŠEŠKAS: Bet ten keliauja ir dramblys...
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Kol nusvyruos abu, paklys. Tada vėl kelią kol suras, jau apsisukę būsim mes.
3 ŠEŠKAS: Geriau gal jų palaukti čia? Užkopt vaivorykšte slidžia dar pavojinga gali būti.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Užvošiu šiandien tau truputį (pliaukšteli per pakaušį). Būrys, klausykit atidžiai, šeškai mes, ne kokie gaidžiai. Aplenksim šiuos du klajūnus, straublys kaip šilkas mūsų bus. Nubėgsime tenai pirmi, kol šiedu čia  bebe bi bi...
3 ŠEŠKAS: Bet ten keliauja juk dramblys...
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Nebūčiau Šeškas ŠešKarys!  Tereikia mums visiems drauge pavirst mergaite su skraiste. O judu suvaidinsit dramblį. Tokiu būdu visi drauge pavirsim tų dviejų pora. Ar aišku jums visiems dabar?
1 ŠEŠKAS: Supratom, vade. Bent jau aš.
2 ŠEŠKAS: Tik įdomu kas straublį neš.
3 ŠEŠKAS: Geriau aš būsiu uodega...
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Atrodo tyčia eisi tu pirma! Judėkime. Negalim laukt. Greičiau reik straublį pasigaut.
Šeškai nuskuodžia pirmyn.
MERGAITĖ: Tikiu stebuklu. Jau tikiu...
DRAMBLYS: Nutiks ne vienas, tau, gal du, gal trys, gal šimtas, gal penki...
MERGAITĖ: Drambly, tu saiko neturi.
DRAMBLYS: (vaiposi) Na kartais mėgstu paplepėt...
MERGAITĖ: Geriau ateitumei padėt.
Mergaitė stojasi po medžiu, siekia išlaisvinti iš voratinklio plaštakę.
MERGAITĖ: Kokia trapi ir taip aukštai... Ne mes, ateis tada vorai. Pakelk mane, nepasiekiu.
DRAMBLYS: Laikykis, maže, jau lekiu.
Mergaitė vėl stiebiasi, nepasiekia, tada pasilaikydama dramblio ausų užsiropščia jam ant nugaros, išnarplioja plaštakę iš voratinklio.
MERGAITĖ: Na viskas, skrisk. Tu jau laisva. Kaip pasakoj... laiminga pabaiga.

III SCENA

Daili aikštelė. Jos viduje į aukštį tiesiasi vaivorykštės tiltas. Jo prieigoje aukšti žvilgantys vartai, kuriuos saugo du  dvigalviai liūtai. Šeškai susigūžia už vartų. Šeškas Šeškarys ištraukia skraistes, viena apsisiaučia pats, iš po skraistės iškiša šiaudines kasas, likę lipa vienas ant kito, apsigaubia skraiste iš po kurios iškiša taip pat šiaudines ausis, apsimesdami drambliu.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Na štai. Puiku, dabar pirmyn. Paimkim straublį ir atgal, kam veltui brangų laiką gaišti.
1 ŠEŠKAS: Oi, au, nespausk ausų!
2 ŠEŠKAS: Po šita skraiste aš dūstu.
1 ŠEŠKAS: Sakau, nespausk ausų, kvaily!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Gal galit judu nesipykt?!
3 ŠEŠKAS: Čia taip tamsu, veik aklinai... Brolyčiai, gal geriau gražiai?.. Gal susitarti pravartu?
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Kaip nekenčiu paikų bailių... Nors imk ir vožk kokiu basliu! Pirmyn, vyručiai: vienas, du!..
“Dramblys” ir kiti šeškai, apsimetėlę mergaite,  pajuda prie vartų. Kelią pastoja liūtai.
1 LIŪTO GALVA: Sustokite.
2 LIŪTO GALVA: Toliau, šiukštu!
3 LIŪTO GALVA: Ko ieškote čionai abu?
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Pasimetė čionai straublys.
3 ŠEŠKAS: Ir ieško jo dabar dramblys.
Šeškas Šeškarys vožia per netikrą dramblį.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Apykurtis šiek tiek dramblys ir glušas dar kaip koks baslys.
1 ŠEŠKAS: Be straublio mums gyvent sunku, tad ėjom čia abu kartu. Pamanėme, gal matėt jį ir atiduosit.
4 LIŪTO GALVA: Reikia pamąstyt...
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Tiek ėjom, būkite geri...
1 LIŪTO GALVA: Man teks nuspręsti... (Apeina šeškus)
4 LIŪTO GALVA: Negaila būtų jus įleisti, bet kad patektumėte ten, teks mįslę spręsti.
1-4 LIŪTO GALVOS: Aukso spinduliu austa, deimanto peiliu rėžta, septynspalviais kaspinais sujuosta  tai vandenio spalvingo juosta. 
1 GALVA: Atrakinsime vartus, kai atsakymas bus greitas ir tikslus.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Kas atsakymą mums pasakys...
1 ŠEŠKAS: Siūlau veržtis ten jėga. Kas, kad liūtai su išaugusia antra galva. Jų tik du, mes keturi. Brolyčiai, galim pult pirmi.
2 ŠEŠKAS: Gal ir taip, bet uodegą tu dar turi. Jų nagai tvirti kaip plienas, rėš per kailį, perlauš strėnas.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Tai galvokit visi trys, kas per keistas tai žvėris.
2 ŠEŠKAS: Gal padėtų mums vaikai?
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Kai jiems šitaip padarei? Kai pridirbai į batus? Oi padės tau... Nieko gero nebus.
3 ŠEŠKAS: Tai gal galim eiti lauk? Matot, gero nebelaukt.
1 LIŪTO GALVA: Tai atsakymas yra?
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS:  Dar palaukit. Vyrai, na?
1 ŠEŠKAS: Aš manau, kad tai  knyga. Draskiau kartą aš ją miške. Daug spalvų tenai mačiau, o skaityti neskaičiau. Juk nemoku... Tai knyga.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS:  Deimanto peiliu rėžta? Gal neklystam... O gal ne...
2 LIŪTO GALVA: Tai įspėsite, ar ne?
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: (tyliai) Na, padėkite, vaikai... Būsime geri šeškai.... (klausosi atsakymo)
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Kada nors, kai suvaikėsim ar truputį sukvailėsim. O dabar tik šunybes krėsim. (kikena) Apgavau, bet kam tai rūpi?! Išgirdau atsakymą, vyručiai.
3 LIŪTO GALVA: Kas per juosta neprasta?
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Deimanto peiliu rėžta, aukso spinduliu austa tai vaivorykštė. Va!
Liūtai atsitraukia, atveria vartus.
1 LIŪTO GALVA: Tai vaivorykštė... Tiesa. Straublį rasite eidami šituo taku. Pažadu.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Tai pirmyn! Šituo taku!
2 ŠEŠKAS: Vade, taip!
1 ŠEŠKAS: Aš jau lekiu!
Lėkdami link vartų nuvirsta vieni nuo kitų, nuslysta skraistė.
1 LIŪTO GALVA: Ką?! Laikykit?! Kas gi čia?!
3 LIŪTO GALVA: Tai klasta! Pikta klasta! Šiaudinės kasos! Šiaudinė dramblio galva!
2 LIŪTO GALVA: Sudraskykim juos ar ką?!
Liūtai puola šeškus, parbloškia ant žemės, paremia nagais.
3 ŠEŠKAS: Oi, brolyčiai, jau žuvau! Galvą pamečiau! Nualpau! Į kelnes pridariau!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Užsičiaupk,  bjaurus kvaily!
1 ŠEŠKAS: Patylėki, tu, baily!
2 ŠEŠKAS: Viskas, vade, čia per jį!
1 ŠEŠKAS: Taip, paskųsk! Dar pasakyk, kad bezdėjo jis kasryt!
3 ŠEŠKAS: Vade, mielas, kas daryt?! Baigs tie liūtai mus suryt!
1 LIŪTO GALVA: Ėsti smirdančius šeškus? Reikalas tikrai bjaurus.
3 LIŪTO GALVA: Karškim kailius jų tvirtai, lai išdulka visi pramanai!
3 ŠEŠKAS: Tik nemuškite stipriai! Ai! Jautrūs esam padarai! Ajai!
2 LIŪTO GALVA: Dar neauklėjam, jau rėkia.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Gal geriau visiems po duonos riekę? Pavogiau ją nuo draugų, sako, ėsti labai gardu!
1 LIŪTO GALVA: Ša! Tylėk! Visi kalti! Teisim jus! Ką pasakyt gali?!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Aš... Ką sakyt galiu?.. Gailiuosi... Gėda... Nejauku... Ką dar?.. Padėkite, vaikai, kaip išsisukti, a? Vaikai?  Juk nuoskaudas laikyti negražu?.. Eisim mes doros taku. Pasižadame būt geri...
1-4 LIŪTO GALVOS: Tikėti jais? Tai sakot, būsite geri?
ŠEŠKAI: Taip, taip! Taip!
1-4 LIŪTO GALVOS: Ir nesivalkiosit čia pagiry?
ŠEŠKAI: Taip, taip! Neee!
1 LIŪTO GALVA: Išveskim juos greičiau iš čia! Į kailį pilką! Še ir va! (Įkrečia šeškams į kailį, tie kūliais lekia šalin).
1 LIŪTO GALVA: Melagiams šičia ne vieta! Spalvų tvirtovė apginta.
Liūtai grįžta į savo vietas. Po kurio laiko prie vartų ateina mergaitė ir dramblys.
DRAMBLYS: Oho. Už jų tikriausiai bus straublys...
MERGAITĖ: Bet kas vartus atidarys?...
Prie vartų stoja liūtai.
1 LIŪTO GALVA: Sustokite.
2 LIŪTO GALVA: Toliau, šiukštu!
3 LIŪTO GALVA: Ko ieškote čionai abu?
DRAMBLYS: Atleiskite, kad ne laiku.
MERGAITĖ: Mergaitė aš, o jis dramblys. Nuo mūsų pasimetė straublys.
3 LIŪTO GALVA: Atėjot vėl? Tai negražu!
DRAMBLYS: Jau buvom čia? Nepamenu.
MERGAITĖ: Mes norim tik savo daiktų...
2 LIŪTO GALVA: Vėl apsikarstei šiaudinių kasų?
MERGAITĖ: Ką?
Liūtai kilsteli sijoną,  kitas liūtas įžnybia drambliui.
DRAMBLYS: Oi, kaip šiurkštu!
MERGAITĖ: Begėdžiai! Šitaip negražu!
1 LIŪTO GALVA: Atrodo susidūrėm su tikru vaiku...
2 LIŪTO GALVA: Vaikams į vidų nevalia. Už vartų slypi paslaptis tikra.
MERGAITĖ: Bet rūpi man tiktai dramblys... Ir pasimetęs jo straublys. Be straublio drambliui negerai, ims tyčiotis visi vaikai.
3 LIŪTO GALVA: Jums vartų niekas neatidarys.
DRAMBLYS: Pasižadame liežuvį laikyti už dantų.
4 LIŪTO GALVA: Neleidžiame vidun jokių vaikų. Mes esam pasakos sargai, ne veltui saugome vartus, kaip matai. Vaikams į vidų nevalia, ištaukš ką matė ten ir čia.
Mergaitė sėdasi ant žemės, dramblys šalia.
MERGAITĖ: (liūdnai) Nuėjom kelio mes tiek daug, o veltui... Norisi nors vilku kaukt.
DRAMBLYS: Neverk. Tiek to jau tas straublys... Gal kitą rasiu, gal pats sugrįš...
MERGAITĖ: Neleis vidun tik per mane...
DRAMBLYS: Nurimk. Neverk. Tiek to, eime.
MERGAITĖ: Gal dar mėginkim paprašyt?
DRAMBLYS: Kaip liūdna, liks tenai straublys... O buvo geras draugas jis. Kartu svajojom apie dangų, kartu juo kilom, dviese leidomės. Gal nusipirksiu kitą, a?
MERGAITĖ: Straublys ne prekė turguje parduodama.
DRAMBLYS: Gal dar parbėgs pats netyčiom?.. Eime, atgal kelionė tolima pėsčiom.
MERGAITĖ: Eime. Vis tik smagu man buvo su tavim keliauti dangum. Daug  naujo ir gražaus mačiau, gal  straublį rasime vėliau.
Mergaitė ir dramblys pakyla, žengia šalin, už jų atsiveria vartai, už vartų pasirodo fėja Žydra spalva.
ŽYDRA SPALVA: Palaukit, neikite šalin.
DRAMBLYS: Oho, ar neveja mūsų ji šalin?
ŽYDRA SPALVA: Prieikite arčiau abu.
MERGAITĖ: Ar man ir vėl tikėti stebuklu?
ŽYDRA SPALVA: Stebuklais mums tikėti reikia visada, juk tam ši žemė mūsų  sutverta.
DRAMBLYS: Kaip nuostabiai pasakė ji...
MERGAITĖ: Tikėsim.
ŽYDRA SPALVA: Ir ne tik tada, kai saulė švis. Gėlė kai žiedą savo kelia, kokia tvirta ir nuostabi. Stebuklas tai. Dar netiki? Rasos lašelis ant žolės  kiekvieną rytą tau nušvies, tik patikėki stebuklu, visai nedideliu. Menku. Net šypsena tavam veide sušildyt gali net mane. Ir tai stebuklas.  Reikia dar?
MERGAITĖ: Atrodo viską suprantu...
ŽYDRA SPALVA: Nebūtina pakilt aukštyn, tereikia tai pajust širdim. Sparnus mes turime visi, bet skristi lemta tik širdim.
MERGAITĖ: Vadinasi ne taip baisu, kad mes nerasim straublio su drambliu.
ŽYDRA SPALVA: O ne. Straublys pas mus yra. Atgausite ten jį, eime.
MERGAITĖ: Tikrai?! Mums galima vidun?!
DRAMBLYS: Puiku, tada eime vidun.
MERGAITĖ: Palaukite, taip nevalia. Sustabdė liūtai mudu čia. Vaikams negalima vidun...
ŽYDRA SPALVA: Mane išgelbėjot abu, todėl ir leisiu jus vidun.
MERGAITĖ: Išgelbėjome jus? Kada?
ŽYDRA SPALVA: Plaštakę pameni? Tada?
MERGAITĖ: Jūs buvote dailus drugys?
ŽYDRA SPALVA: Kad stebuklų nėra, kas dabar pasakys? Aplinkui vien tik spalvos. Ten ir čia... Po kojomis, po kaire, dešine puse.  Aukštai danguj ir čia – žemai. Visur visur mes, ar nematai? Na argi ne stebuklai tai?
MERGAITĖ: Kaip nuostabu ir kaip žavu, o tiek nedaug suprast turiu. Na taip, pasaulis nuostabus! Stebuklai vien tik supa mus! Stebuklas vien kad aš turiu tėvelį, mamą ir draugų! Kad vaikštau, kad tave matau! Kad gėlę uostau, kad skaitau!
ŽYDRA SPALVA: Matai, tikėti nesunku.
MERGAITĖ: Dabar aš viską suprantu... Stebuklas tai, kad gyvenu!
ŽYDRA SPALVA: Eime, negaiškite abu. Jūs esat pakviesti pietų.
DRAMBLYS: O sotūs pietūs tai gerai!
ŽYDRA SPALVA: Prie stalo elkitės gražiai.
MERGAITĖ: Mes būsime geri svečiai.

IV SCENA

Pilies menė. Vidun žengia Žydra Spalva, mergaitė ir dramblys. Jiems lenkiasi šešios spalvos.
SPALVOS: (Dainuoja)
Septynios spalvos danguje,
Kur pienės pūkas atneša tave.
Septynios spalvos danguje,
Kai saulė su lietum danguj slapčia!
Dangus čia vandeniu vaišina
Sudrumsdamas vaiskiausią tylą
Iš ten ir krintantys lašai
Tai saulės žaidžiantys vaikai,
Spalvų šokuojantys takai. Kaip nuostabu,
Ar tu matai?
Pirma spalva tarytum braškė,
Lyg boružėlė septyntaškė.
Antroji... Ji kaip apelsinas
Ar kaip saldusis mandarinas –
Oranžinė ir taip miela,
Kaip sesė josios – geltona.
Kaip pienės žiedas žydi ji,
Tokia šviesi, tokia vaiski!
Kita- žalioji – kaip žiogelis!
Tai ketvirta spalva – brolelis.
Aukštai ji žalią galvą kelia
Ir tik penkta pastoja kelią.
Žydroji... Kaip dangaus žydrynė,
Šile prisirpusi mėlynė,
Kaip ežero akis gili
Ar  rašalo dėmė kibi.
Galiausiai – mūsų jaunesnioji...
Tai violetinė jaunoji.
Kaip našlaitėlė žiedą kelia,
Tokia spalva, matai, mergele?
MERGAITĖ: Kaip nuostabu? Ir tiek jų daug... Aš nuo gausumo jų net apsvaigau.
DRAMBLYS: Nepaprastai čia jų esti daug.
ŽALIA SPALVA: Išgelbėjote mūsų sesę.
GELTONA SPALVA: Todėl, drąsuoliai, čia ir esate.
VIOLETINĖ SPALVA: Ji jau ateina.
MĖLYNA SPALVA: Pabaikit dainą.
Spalvos atsitraukia, duoda kelią. Į menę išeina ištaiginga karalienė. Spalvos lenkiasi, karalienė sėdasi į sostą.
ŽYDRA SPALVA: Vaivorykštė – štai karalienė.
ŽALIA SPALVA: Visų spalvų tvirta valdovė. Be jos pasaulis būtų juodas. Tai ji nudažo pienių pievą ir jos dėka našlaitės kelia vaiskų žiedą. Raudonu purpuru pražysta rožė, dangaus žydrynė traukia akį, skleidžia grožį. Tai jos valia žaliuoja gūdžios girios ir medžių šakose boluoja vorų gijos, ir upė neša gelsvą molį, o sidabru sublizga toliai,  ir kai rasa laukus dabina ir jos lašuos šios visos spalvos tviska. Valdovės liepimu pasaulis taip spalvom žėri ir kiek tik akys mato skleidžia gėrį. 
VAIVORYKŠTĖ: Tylos. Smalsu, kas tiedu. Ko čia stovi?
ŽYDRA SPALVA: Tai jie. Mergaitė ir dramblys, valdove.
VAIVORYKŠTĖ: Tai apie juos man tu kalbėjai? Tai tiedu gelbėtojai? Geradėjai?
ŽYDRA SPALVA: Tai jie. Mergaitė ir dramblys...
VAIVORYKŠTĖ: Ir nuo jų pasimetė straublys?
DRAMBLYS: Nepajutau, valdove, kai jisai pabėgo nuo manęs visai.
VAIVORYKŠTĖ: Išdykęs buvo tas straublys, bet jį pagavo mano spalvos trys. Saugus ir laukia jis, kada galės sugrįžti pas tave.
DRAMBLYS: Šaunu! Valdove, kaip gerai!
VAIVORYKŠTĖ: Gerai, kad čia su mergaite užsukai.
MERGAITĖ: Valdove, žėrinčių spalvų, ar mudu dviese su drambliu galėtume atgauti straublį?
VAIVORYKŠTĖ: Raudona spalva, ko tu lauki? Grąžinkit straublį tiems vaikams. Už gerą darbą gausit dar. Už tai, kad gelbėjat spalvas, ir aš padėsiu jums bėdas išspręst.
DRAMBLYS: Atnešit man žalios žolės? Kaip būtų gera  jos paėst! Dangum aš taip ilgai skridau, kad ir išalkau ir visai jau pavargau.
MERGAITĖ: Palauk, leisk jai pabaigt. Nemandagu.
VAIVORYKŠTĖ: Atneškit jam net du stalus.  Nukraukit juos šviežia žole. Ir straublį jam grąžinkit greitai. Veskit čia.
ŽYDRA SPALVA: Straublys, valdove, greitai bus čia.
VAIVORYKŠTĖ: O tu? Už gerą darbą ko prašai?
MERGAITĖ: Aš... Na liko toli mano namai...
VAIVORYKŠTĖ: Mano sugrįši greitai tu. Dramblys juk skraido, sėsk  ant jo ir tu. Prašyk ko kitko, tikai greit.
MERGAITĖ: Ar pagalvoti negaliu?
VAIVORYKŠTĖ: Aš laiko tau tik tiek turiu, kiek saulė su lietum drauge. Kai jiedu dviese išsiskirs, du liūtai vartus uždarys. Tu liksi čia, čia liks dramblys, namo jau niekas nesugrįš. Turėsit laukt kitos dienos, kai saulė su lietum kartu kvailios. Tada nuties jie saulės tiltą į pilį mano spalvom pintą.
MERGAITĖ: Manęs ilgėtųsi mama...
DRAMBLYS: Ilgėtųsi visa šeima...
MERGAITĖ: Turiu kažką greit pasakyt...
VAIVORYKŠTĖ: Galvok, galvoki tu, mergyt.
MERGAITĖ: Tenoriu aš, kad visada gyvuotų žemėje kiekviena spalva. Kad puoštų pievas ir laukus, tada pasaulis mielas bus. Tada tikėsim stebuklu. Tikėsim paukščio rudumu. Žolės žaliuojančia spalva, upelio mėlyna vaga, rugių auksinių skaistumu, dangaus žydrynės gilumu. Tikėsime kalvų  gaiva, lietaus išdykusio linksma daina. Mes džiaugsimės, kad aš ir tu šioj žemėj esam, kad smagu.
VAIVORYKŠTĖ:  Te bus. Šios spalvos neišnyks. Kur pasisuksi, ten jos liks, o kad nedaug tenori tu, šiandieną gausi dovanų. (Vaivorykštė pliaukšteli delnais, spalvos atneša teptukus).  Kada sunku ar liūdna bus, pakviesk pagalbom broliukus. Teptukai šie nepaprasti, tik jiems paliepti tu turi. Ką benupieštumei pati atgis tik liepti jiems turi. Tik dovaną naudok gudriai, tik kartą tau padės jinai.
DRAMBLYS: O man gal bus kas dovanų?
VAIVORYKŠTĖ: Skubėk, kad grįžtumėt laiku. Atneškit straublį, lai dramblys be jo negrįš pro šias duris.
Spalvos atneša straublį drambliui.
DRAMBLYS: Valio! Tai jis, straublys! Na pagaliau sugrįžo jis!
MERGAITĖ: Aš nepamiršiu niekada, ką davė man šita diena. Ir kiek stebuklų pamačiau. Eime, negaiškim, liaujas lyti jau.
VAIVORYKŠTĖ: Ir nepamiršk. Tai dovana, bet apie ją kalbėti nevalia. Tai paslaptis, ką čia matei, pažint tai gali tik vaikai.
MERGAITĖ: Nepasakosiu niekam niekada. Tai paslaptis, ji bus šventa.
VAIVORYKŠTĖ: Pasaulį pažinti turi kiekvienas pats su kiekviena nauja diena.
DRAMBLYS: Nebent iš baimės neišdrįs.
VAIVORYKŠTĖ: Pažint pasaulį nuostabu, ne visada labai baisu.
MERGAITĖ: Už teptukus dėkoju jums.
VAIVORYKŠTĖ: Na o dabar atgal abu. Nustojo lyti jau lietus, greit liūtai uždarys vartus. Paliksit čia abu kartu, nespėsite pasiekt namų.
MERGAITĖ: Sudie, valdove, jau einu.
DRAMBLYS: Sėsk man ant kupros, tik nespausk ausų.
Mergaitė sėdasi drambliui ant nugaros, dramblys pakyla nuo žemės, tada suplasnoja ausim. Vaivorykštė suploja delnais, atsiveria durys. Dramblys  išskrenda iš pilies, aplink juos mainosi įvairios spalvos.
VAIVORYKŠTĖ: 
Septynios spalvos danguje,
Kur pienės pūkas atneša tave.
Septynios spalvos danguje,
Kai saulė su lietum danguj slapčia!
Dangus čia vandeniu vaišina
Sudrumsdamas vaiskiausią tylą
Iš ten ir krintantys lašai
Tai saulės žaidžiantys vaikai,
Spalvų šokantys takai. Kaip nuostabu,
Ar tu matai?
Pirma spalva tarytum braškė,
Lyg boružėlė septyntaškė.
Antroji... Ji kaip apelsinas
Ar kaip saldusis mandarinas –
Oranžinė ir taip miela,
Kaip sesė josios – geltona.
Kaip pienės žiedas žydi ji,
Tokia šviesi, tokia vaiski!
Kita- žalioji – kaip žiogelis!
Tai ketvirta spalva – brolelis.
Aukštai ji žalią galvą kelia
Ir tik penkta pastoja kelią.
Žydroji... Kaip dangaus žydrynė,
Šile prisirpusi mėlynė,
Kaip ežero akis gili
Ar  rašalo dėmė kibi.
Galiausiai – mūsų jaunesnioji...
Tai violetinė jaunoji.
Kaip našlaitėlė žiedą kelia,
Tokia spalva, matai, mergele?
Dramblys išskrenda su mergaite pro vartus.
DRAMBLYS: Oho! Kiek nuotykių nutiko mums. Puiku!
MERGAITĖ: Dabar tenoriu būti prie namų.
DRAMBLYS: Nugriūt prie medžio ant žolės...
MERGAITĖ: Ilsėtis prie žalios pušies...
DRAMBLYS: Klausytis paukščių ir lietaus...
MERGAITĖ: Kiekvieną rytą jų klausaus.
DRAMBLYS: Netruksiu aš parnešt tave. Net vėjas man padės praskrost erdves.
MERGAITĖ: Pirmyn! Aukštyn! Greičiau! Drąsiau! Namų aš stogus pamačiau!
Apačioje pievoje tarp krūmynų panašius į voratinklį  tinklus įtempinėja šeškai.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Laikyk tvirčiau, juos jau matau. Įklius į tinklą jie tuojau!
1 ŠEŠKAS: Laikykite tvirtai, brolyčiai, klius kailin, jei neišlaikysit.
3 ŠEŠKAS: Gal jie pro šalį teprasmuks...
2 ŠEŠKAS: Tada bus aišku, kam už tai į kailį klius.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Tylos, jie jau arti visai.
2 ŠEŠKAS: Laikykite!
3 ŠEŠKAS: Virvė tokia slidi!
DRAMBLYS: Ojoj, kas čia?!
MERGAITĖ: Oi, kas gi tai?
DRAMBLYS: Voratinkliai ar ataudai?
Dramblys puola tiesiai į tinklą, tada kartu su mergaite įsipainioja. Šeškai supuola aplink, apnarpioja juos virvėmis.
MERGAITĖ: Ai! Kas gi čia?! Drambly?!
DRAMBLYS: Kažkokie padarai keisti!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Laikykit juos!
1 ŠEŠKAS: Na pagaliau jie mūsų naguos! Pagavau!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Aha! Pakliuvot! Pagaliau! Aš pergalę ir vėl pelniau!
2 ŠEŠKAS: Straublys pas mus! Tai bus šviesu! Neteks kentėti patyčių.
MERGAITĖ: Paleiskit! Kas gi jūs tokie?! Ko norite?
DRAMBLYS: Ojoj! Kas jie?!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: O tuodu lai praris rūsys! Suriškit pančiais juos abu, tebus valdovui dovanų.
3 ŠEŠKAS: O ką darysim su straubliu?
1 ŠEŠKAS: Keliaus kartu, jį neši tu.
3 ŠEŠKAS: Gal pasilikime jį sau? Brolyčiai, tiesą jums sakau... Gyventume šviesiai, šiltai, o ten neduos jo mums kiti šeškai.
Šeškai suriša mergaitę su drambliu, straublį užkrauna 3 šeškui ant kupros.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Tylėk, kitaip rūsys ir tave praris.
3 ŠEŠKAS: Straublys praverstų mums visiems.
1 ŠEŠKAS: Man rodos, liksi be ausies. (užvožia)
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Pirmyn! Atgal į karaliją, ten laukia jau visi pastirę. Kaip didvyriai sugrįšim ten, ei, šeške, straublį temk!
3 ŠEŠKAS: Kas didvyris, o kas kvailys... Kas džiaugiasi, o kam vis tįsk ir tįsk... Negrįžtume tenai visai, gyventume šiltai be jų ir būtų gerai.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Greičiau žygiuok, narsus būry!
3 ŠEŠKAS: Tiek ir bebus iš tos narsos. Atims ir straublį, duos pylos. Pasikabins karalius virš galvos, o man vėl teks lauke nakvot.
1 ŠEŠKAS: Žiūrėkit tik! Ką kalba jis!
2 ŠEŠKAS: Ar tik nebuvo jis bailys?
3 ŠEŠKAS: Brolyčiai, tiesą jums sakau, naudos iš jo nebus nei man nei jums.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Bet bent sakys, kad koks buvai narsus karys  (juokiasi)

V SCENA

Tas pats šeškų miestas. Šeškiausias Šeškas Šeštasis sėdi soste, aplinkui sukasi tarnai, ruošia puotą.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Dainuokite, mieli draugai, man šiandien dvasioj taip gerai! Šlykščiausi esam ir šlykščių, ne veltui aš karalius jūsų visų!
ŽVALGAS I: Na o tada kaip griebė jie!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Tai pagaliau... Na kur gi jie?
ŽVALGAS II: Juos tuoj atves. Abu pily. Kaip kirmėlės jie surišti. (kikena)
ŽVALGAS I: Gabena juos jums dovanų.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Man straublio reikia, o ne jų! Paruoškit vietą, lai straublys kabės nuo lubų kaip koks baslys! Tegu nušvies šeškų tvirtovę! Ir taps ji kaip šviesi vietovė. Pabodo man tamsa, drėgmė! Atėjo ir pas mus sėkmė!
Šeškai neša vaišes, kabina straublį. Kiti ima linksmintis, šokti.
ŠEŠKAI: (dainuoja)
Mes visi šeškai lyg vienas –
Krečiam aibės, draskom sienas.
Darbai blogi mums tik knieti,
Galim mes ir pabezdėti!

Mes išgąsdinome priešą
Taip tvirtai, kad nosį riečia.
Mes šauniausi iš šaunių,
Bijosi visi šeškų!

Kas iš džiaugsmo, kas iš laimės,
Kas iš didelės nelaimės
Į nagus tik mums paklius,
Pažadam, tikrai pražus!

Mokam vogti, mokam kąsti,
Mokam pyktis ir nekęsti.
Bjaurūs esam padarai
Ir ne veltui, juk šeškai!

Tai šaunuolis, Šeškarys,
Šeško Šeštojo karys
Straublį atėmė, laimėjo!
Tai sėkmės jam palinkėjom!

ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Tai įleiskit, kur gi jis, tas šaunusis karvedys?
Įeina Šeškas Šeškarys, kiti įveda belaisvius.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Čia, valdove, jau grįžau. Užduotį aš atlikau. Štai straublys, o  štai vergai. Atiteko mums atsitiktinai. Bus ir jie jums dovanų.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Neprašiau jokių vergų! Imkit straublį ir kabinkit! Na o šituos... Hmmm... Pakankinkit. Nekenčiu mažų vaikų, o labiausiai tai dramblių! Kur matyta, kur girdėta, kad paleistume juos? Gėda!
MERGAITĖ: Ką daryti? Man baisu?
DRAMBLYS: Nepajudinu aš net ausų.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Pasilinksminsim smagiai, ne tik mes, visi šeškai.
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Renkit puotą, neškit vaišes! Temkit vištą ir ragaišius! Švęskime visi smagiai, lai pašoka mums vergai!
DRAMBLYS: Aš sunkus kaip lagaminas, kaip šakotis. Ne artistas.
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Linksminkimės, dykaduoniai! Mums nušvito šviesūs toliai! Pakabintas jau straublys švies ir šildys kaip koks židinys!
1 ŠEŠKAS: Tai puiku, tai smagumėlis.
2 ŠEŠKAS: Vien tik šiluma...
3 ŠEŠKAS: Ir gėlės...
ŠAŠKAS ŠEŠKARYS: Ką?! (užvožia 2 šeškui)  Tai keistuolis, suskystėjo, kaip kisielius išsiliejo! Mes šeškai kieti kaip plienas, nesujaudina joks šienas!
Šeškai ima šokti aplink straublį.
ŠEŠKAI:
Nušvietė straublys jau sienas,
Nevidonai mes visi kaip vienas.
Jei kas mums atvers duris,
Šeškas piktą padarys!

Mes šeškiausi, mes bjauriausi,
Mes visus piktus pikčiausi,
O blogiausias tai šeškys
Pats šeštasis šeškas. Jis!

MERGAITĖ: Nušvietė straublys jų sienas...
DRAMBLYS: Mes tik du, o jų ne vienas...
MERGAITĖ: Nepabėgsim, kas daryt?
DRAMBLYS: Gal virves man imti ir suryt? (Kanda, virvės tvirtos) Nenukąsiu, neišeis... Viskas veltui...
MERGAITĖ: Vos pajudinu rankas... Kas padėt galėtų, kas?..
DRAMBLYS: Atsirugs jiems tas straublys...
MERGAITĖ:  Čia būrys piktų šeškų...
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Pakabinkit ir šiuos du! Lai sau kabo po straubliu! Kai medžiotojai ant sienos pakabina galvą hienos, taip lai kabo ir šitie!
DRAMBLYS: nemėginkit eit artyn!
1 ŠEŠKAS: Ha, mus gąsdina dramblys!
2 ŠEŠKAS: Tik įdomu, kur jo straublys! (juokiasi)
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Pakabinkim juos brolyčiai,  bus šeškiukams margaryčių! Pasisuks kaip karuselė!
1 ŠEŠKAS: Tai nelaukim, griebiam, keliam!
MERGAITĖ: Oi, ui, ai! Ką man daryti?! Ką man greitai sumanyti?!
DRAMBLYS: (mėgina ištrūkti) Iššvaistyčiau šituos ponus jei tik kas atrištų šonus.
Šeškai supuola ant dramblio ir mergaitės, tempia už virvės, mėgina pakabinti.
MERGAITĖ: Juk gavau aš dovanų! Štai teptukai: vienas, du... 
DRAMBLYS: Taip, juk jie nepaprasti!
MERGAITĖ: Broliai, būkite geri!
Teptukai išslysta iš už po virvės.
1 ŠEŠKAS: Tik pažvelkit! Kas gi jis?
3 ŠEŠKAS: Ir ne vienas, jų būrys!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Priešas mums prieš pat akis! Įsitemt! Rykiuot, būrys!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Sulaikykite visus! Jokio priešo čia nebus!
Šeškas Šeškarys su savo kariais puola teptukus.
DRAMBLYS: Liek jiems skubiai ką nupiešti, kol šeškai jų dar nelietę.
MERGAITĖ: Broliai, pieškite spalvas! Seseris nepaprastas!
Teptukai imasi piešti, atsiranda spalvos.
RAUDONA SPALVA: Į pagalbą kvietėt mus?
ORANŽINĖ SPALVA: Mums padėti linksma bus!
GELTONA SPALVA: (Braukia Šeškui Šeškariui per nosį geltonai) Lai juoksis iš tavęs visi šeškai!
ŠEŠKAS ŠEŠKARYS: Kas per monai? Kas per burtai? Keičia spalvą mūsų turtai!
ŽALIA SPALVA: (rėžia jam žaliai per kailį) Ir žaliuosi kaip eglutė, negalėsi net pritūpti!
ŽYDRA SPALVA: Aptaškykim juos žydrai! Bus keistuoliai padarai!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Nudažyti tamsų kailį?! Tai ne pokštai, tai nelaimė!
MĖLYNA SPALVA: Imkit pliūpsnį  mėlynos! Nebekišit lauk galvos!
VIOLETINĖ SPALVA: Nebeskriausite vaikų! Tai pikčiurnos! Negražu! Spalvos imkitės šeškų!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: (ropščiasi ant sosto, tada mėgina už jo pasislėpti) Negadinkit juodo kailio!
RAUDONA SPALVA: Vis dar norit dramblio straublio?!
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Mums straublys vienodai rodo! Imkit jį ir galit eiti!
ORANŽINĖ SPALVA: Reikia kailius jų išperti!
ŽYDRA SPALVA: (atriša mergaitę ir dramblį, spalvos grąžina straublį) Galit eiti, jūs laisvi, na o jie bus nubausti.
VIOLETINĖ SPALVA: Gaus visi, ko nusipelnę taip, kad nepadės nė kelnės!
ŽLIA SPALVA: Lupkit juos, jie juk šeškai!
MERGAITĖ: Gal nemuškite stipriai?
DRAMBLYS: Tiek jau to... Gal bus gerai...
ŠEŠKIAUSIAS ŠEŠKAS ŠEŠTASIS: Taip, mes elgsimės gerai!
Spalvos susižvalgo, pasitaria.
ŽYDRA SPALVA: Mes nemušime šeškų, lai teptukai imas jų!
Teptukai imasi šeškų, kiekvienas gauna po baltą dryžį per nugarą.
ŽYDRA SPALVA: Kad atmintumėt ilgai, kaip pasielgėt blogai! Gausite nešiot dryžius! Spalvos kaily neišdžius!
Spalvos ir teptukai nusiveja likusius šeškus, lieka tik mergaitė ir dramblys.
MERGAITĖ: Na, o aš einu mano. Daug ko buvo, daug mačiau.
DRAMBLYS: Vietoj pagaliau straublys...
MERGAITĖ: Sveikas pagaliau dramblys.
DRAMBLYS: Ir istorija baigta, o svarbiausia – pabaiga. Baigėsi laimingai, greit.
MERGAITĖ: Tik prasideda, tad turim eit.
Dramblys ir mergaitė, žengia lauk, traukia link namų, abu dainuoja. 
Pienė gelsvą galvą kelia,
Raudona aguona želia,
Puošias pieva taip žaliai,
Jog žali ten net žiogai!
Ar girdi tu, ar matai,
Kaip čirena vabalai,
Kiek spalvų ir kiek šviesos,
Nesibaimina tamsos!
Puošiasi dangaus žydrynė
Mėlyna gilia mėlyne,
Ir oranžiniai žiedai
Žydi pievoj taip gražiai.
Prie jų prisideda spalvos, dainuoja visi kartu.


Pabaiga
2008-01-18 08:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-19 16:17
Vydė Brėkšta
a jo? o kas vartus saugos?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-14 17:27
fata_morgana
gal geriau tų liūtų visai nereikia? nes skaitant ne labai suprantama iš kur tos galvos, aišku ant scenos gal išrodytų kitaip
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-13 10:44
Vydė Brėkšta
o geriau būtų liūtai be galvų?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-31 17:49
fata_morgana
perskaityti perskaiciau nors nesu vaikas manu jiems turetu patikti, patiko seskai ir visai nepatiko tie liutai ar ju galvos na nesupratau as kam ten jie reikalingi. Truputi bukina tokie dialogai kur kalbama apie ta pati nieka ir nieko konkretaus nepasakoma, man truputi primena "Geltonu plytu kelia" ar net ta Drakoniuko kelione i sokolado fabrika, zodziu kaip debiutas neprastas, bet...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-23 14:52
Vydė Brėkšta
Ačiū Novodvorskiui
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-22 21:05
Novodvorskis
Gražu. Šito kol kas čia trūko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-19 22:05
Akademix
Turbūt niekam nepakako kantrybės perskaityti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą