Rožinis begemotukas

V  E  I  K  Ė  J  A  I



  Rožinis begemotukas
Katinėlis
Mama Katė
Ežys
Vilkas I
Vilkas II
Pabalda
Medžiotojas


I scena


Vaikų kambarys. Dega švelni šviesa, neseniai buvo švęstas gimtadienis. Kambaryje suversta šūsnis daiktų ir knygų. Toliau ant palangės miega katinėlis ir Mama Katė. Knygos iš pradžių  pamažu, vėliau stipriau ima judėti, prasiskleidžia į šalis, iš po jų pasirodo rausvas užpakaliukas, tada atbulas išvirsta begemotukas.

BEGEMOTUKAS: Oi! Oi... oi... Mano kojytės, mano nosytė, mano galvytė, akytės (pasitikrina ar viskas vietoj). Sveikas atrodo... Ir visas (apsisuka, dar kartą pasižiūri ar nieko netrūksta, į vaikus) Ar tikrai aš visas?!
Aš visas visas visas
Dailus ir kaip kiparisas0:
Graži rausva nosytė
Ir žvitrios dvi akytės.
Galiu pašokinėti
Akutėm paklapsėti
Katutėmis paploti
Tik loti aš nemoku.
Parkrenta.
Au...

Pabunda iki šiol miegojęs katinėlis.

KATINĖLIS:  Kas čia sakė “Au”?! (Begemotukas slepiasi už knygų). Kas pasakė “Au”? Ar aš blogai išgirdau? (begemotukas rodo, kad vaikai tylėtų). Šunų labai bijau, bet gal susapnavau?

Begemotukas traukiasi atbulas, tačiau užkliūna už knygų ir kresteli ant užpakalio.

BEGEMOTUKAS: Au, aš vėlei parkritau... (slėpdamasis prisidengia galvytę knyga, katinėlis užsmunka už knygų šusnies iš kitos pusės)

KATINĖLIS: Ten rožinis šuva? Kažkokia netvarka....

BEGEMOTUKAS: (vaikams) Ša... (begemotukas traukiasi atatupstas, katinėlis irgi, kol abu susiduria). A!

KATINĖLIS: A! (užsidengia galvą letenėle, begemotukas irgi. Akimirką abu būna sustingę, tada pirmas įsidrąsina katinėlis, atsargiai patraukia vieną letenėlę, tada kitą, švelniai pajudina begemotuką). Tai tu šuva?

BEGEMOTUKAS: Kur šuva?

KATINĖLIS: Aš klausiu, ar tu šuva?

BEGEMOTUKAS: Tu ką?! Ne šuva!

KATINĖLIS: Žinojau aš, kad ne šuva, kitaip nebūčiau  šitaip va (parpuola) išsigandęs.

BEGEMOTUKAS:  Aš ir nebūčiau šitaip va...

KATINĖLIS: Žinau, nes rožinių šunų nėra, o tavo rožinė oda!

BEGEMOTUKAS: (apsidairo) Aha! Aš visas rožinis! Kaip tortas! Kaip didelis gimtadienio tortas! Arba kaip prisirpusi braškė!

KATINĖLIS: Labiau aš mėgstu žuvį nei braškes, kas gali ėsti jas tokias. 

BEGEMOTUKAS: Fui!

KATINĖLIS: O aš nemėgstu braškių (apeina aplink begemotuką). Bet tu tikrai ne braškė ir ne boružė septyntaškė.

BEGEMOTUKAS: (purto galvą) ir ne gimtadienio tortas.

KATINĖLIS: Į tortą tu  nepanašus, ko gero net ir neskanus, turi  tu uodegą! Nasrus!

BEGEMOTUKAS: (vėl patikrina ar tikrai ją turi) Aha! Turiu!

KATINĖLIS: Mama Katė kadaise sakė, kad uodegos neturi braškė. Kad tortas gal ir nuostabus, bet pametė seniai nasrus. Visus. 

BEGEMOTUKAS: Aš neturiu mamos... Mama... Čia buvo ji, čia jau nėra... Gal pamečiau ją kur slapta, gal palikau po šia krūva (verčia knygas).  Nėra. Aš nežinau nei kur, nei ką... negali dingti juk mama didžiulė ir rausva tokia. Aš nežinau, nei kur, nei ka...  Nei kas ji, nei kas aš esu. Vaje!.. Man darosi baisu!..

KATINĖLIS: Tada tu kas? Juk visi turi mamą, pabūti juk šalia jos gera.

BEGEMOTUKAS: Gal  pamečiau aš ją ar ką...

KATINĖLIS: Negalima pamest mamos.

BEGEMOTUKAS: Gal eina ji man iš paskos (dairosi).  Nėra. Tada pamiršęs būsiu ją. 

KATINĖLIS: Negalima pamiršt mamos!

BEGEMOTUKAS: Tada gal  palikau miške. Netyčia. Kur tamsiam kampe...

KATINĖLIS: Man rodos, tu pasiklydai.

BEGEMOTUKAS: Ar pasiklysti taip  blogai?

KATINĖLIS: Blogai! Blogai, net šiaušiasi visi plaukai! Nutinka tai, kai gaudau pelę ir staiga aš pamatau, kad Mamos Katės šalia nėra. Esu tikras! Tiesiog įsitikinęs!

BEGEMOTUKAS: Kuo įsitikinęs!

KATINĖLIS: Kad gaudei pelę ir staiga tu pamatei, kad jos nėra!

BEGEMOTUKAS: O kas yra pelė?

KATINĖLIS: Pelė?! Keistuoli, šito nežinai?! Ji  greitai bėgioja,  turi keturias kojas ir ilgą uodegą, o svarbiausia, mes, katinai, jas gaudom!

Begemotukas slepiasi už knygų.

KATINĖLIS: Ei, kur tu?

BEGEMOTUKAS: Aš... Aš kojas keturias turiu, ne bėgu, o tiesiog skuodžiu, o kas svarbiausia – nežinai. Na uodega... Va, štai jinai! (rodo) Ją ilgą rožinę turiu! Vai, aš pelė! Tai jau kuriu! (ruošiasi bėgti)

Katinėlis sėdasi, krapštosi pakaušį.

KATINĖLIS: Žinai, manau tu ne pelė.

BEGEMOTUKAS: Tikrai?

KATINĖLIS: Tokių didelių pelių aš dar nemačiau.

BEGEMOTUKAS: O gal aš didelė pelė?

KATINĖLIS: Ne. Tu ne pelė. Juk rožinių pelių nėra.

Begemotukas ima verkti. Katinėlis baksnoja jį letenėle.

KATINĖLIS: Ei....  Nežliumbk! Na kas dabar? Juk  ne pelė tu, ne mėsa, juk nesuėsiu palengva.

BEGEMOTUKAS: Aš ne todėl žliumbiu dabar!

KATINĖLIS: Tai kodėl?

BEGEMOTUKAS:
Kačiukas turi Katę Mamą,
Šuniukas Margis Tėtį Šunį.
Peliukai Pilkis, Šmikis, Urvis
Kartu su tėčiu graužia sūrį.
Kregždžiukas laukia, kol lizdelį
Vėl aplankys mama ir tėtis
Ir po ilgos kelionės oru
Į snapelius įdės po skėrį.
Ir du varliukai prie upelio
Katras greičiau pas mamą skuodžia,
Tik aš kaip pirštas vienas sėdžiu
Ir pasiklydęs vargšas guodžiuos.

KATINĖLIS: Kai aš pametu mamą, einu jos ieškot. Gal ir tau pavyktų. O kai rasi mamą, ji ir pasakys, kas esi. Mamos viską žino.

BEGEMOTUKAS: Manai?! (net pasišokinėja) Vaikai, manote, galiu rasti savo mamą?! O gal matėte, kur ji? (laukia atsakymo) Vaikai nežino to, kur ji.

KATINĖLIS: Sutiksi ją kur pakely.

BAGEMOTUKAS: Ir man padės vaikai geri! (bėga)

KATINĖLIS: Palauk! (sulaiko jį už uodegos) Kur tu leki? Juk ten vaikai.

BEGEMOTUKAS: Aaaa... Tai kur man jos ieškoti? 

KATINĖLIS: Hmm... Na... sprendžiant iš akių ir uodegos, rausvos spalvos ir šypsenos: ne paukštis tu... Ir ne žuvis... Vadinasi, esi žvėris. O žvėrys juk lauke gyvena. Tau reikia eit į mišką seną.

BEGEMOTUKAS: O tada kur?

KATINĖLIS: Miške gyvena daug žvėrių, aš pats mačiau juodų, rudų. Mama Katė kadaise sakė, kad ten yra gudruolė lapė, kad vilkas ūkvedys raistų, manau ten bus rausvų žvėrių.  Jei iki ten nubėgt galėtum, tai gal surast ir sugebėtum.  Tik saugokis piktos Pabaldos, ji, sako, juodą naktį baldos. Po stogus, langus ir duris, žiūrėk, tik koją čiupt, praris!

BEGEMOTUKAS:
Tada einu, daugiau nelauksiu.
Gal greitai mamą prisišauskiu. 
O jeigu ką kely sutiksiu,
tai drąsiai apie ją paklausiu.
Gal matė kas kaip storą braškę
ir rausvą kaip laukų plaštakę,
su klapsinčiom akim ir blakstienėlėm,
su ilga rausva uodegėle,
stora oda ir garbanėlėm,
kur pamestą ir pakabintą,
gal pasiklydusią  ar rastą,
kur bridusią per šaltą rasą!
Ate, Kačiuk, ir jūs, vaikai, aš bėgu jau!
Ate, vaikai!

Begemotukas bėga ratu.

Gal matėt kas kaip storą braškę
ir rausvą kaip laukų plaštakę,
su klapsinčiom akim ir blakstienėlėm,
su ilga rausva uodegėle,
stora oda ir garbanėlėm,
kur pamestą ir pakabintą,
gal pasiklydusią ar rastą,
kur bridusią per šaltą rasą?!

Katinėlis  išstumia begemotuką pro duris.

KATINĖLIS: Sėkmės, Rausvuoli! Būk budrus ir nepapulk kam į nagus! Žiūrėk, kad kur lietus nelytų ir kad šuva nebepavytų! Ir saugokis piktos Pabaldos! Ojoj kaip naktį stipriai baldos!

Iki tol miegojusi Mama Katė pramerkia  vieną akį, tada kitą.

MAMA KATĖ: Ko šūkaujate jūs abu? Juk kartais būna taip smagu per popietę saldžiai miegoti ir apie grietinę sapnuoti.

KATINĖLIS:
Kaip gera, vėl tave radau!
Galvojau pamečiau, bet suklydau!
Kačiukas aš ir turiu mamą!
Šuniukas Margis Tėtį Šunį.
Peliukai Pilkis, Šmikis, Urvis
Kartu su tėčiu graužia sūrį.
Kregždžiukas laukia, kol lizdelį
Vėl aplankys mama ir tėtis
Ir po ilgos kelionės oru
Į snapelius įdės po skėrį.
Ir du varliukai prie upelio
Katras greičiau pas mamą skuodžia,
Tik... tik Rausvuolis  vienas sėdi
Ir pasiklydęs vargšas guodžias.

KATĖ MAMA: Kad pametė mama ir tėtis? Aš negaliu tuo patikėti. Kaip keista ir nenormalu? Ir kuo gi jis yra vardu?

KATINĖLIS: Jis rausvas kaip lauke drugelis.

KATĖ MAMA: Vadinasi yra paršelis.

KATINĖLIS: Rausva galva ir uodegėlė.

KATĖ MAMA: Tai jis čia tokį triukšmą kėlė?

KATINĖLIS: Jį pasiunčiau į girią seną, sakei, kad šioj žvėrių gyvena.

KATĖ MAMA: Į mišką pasiuntei paršelį? Tą mažą rausvąjį vargšelį?

KATINĖLIS: Paršelį, mama?.. Aš maniau, kad žvėrį pasiunčiau... Oi, suklydau...

KATĖ MAMA: Gal kas įspės? Gal sulaikys?.. Kitaip vilkai pilki  surys.

KATINĖLIS: Įspėsiu aš! Juk negaliu, nelaimėje palikt draugų! Turiu nagus, dantis, ūsus, joks miško maumas nebaisus!

MAMA KATĖ: Keliauk pirmyn, tik būk budrus! Ir nepapulk kam į nagus! Tik saugokis piktos Pabaldos! Ji ten aplink medžius vis baldos. 

KATINĖLIS: (išbėga į priekį) Turiu nagus, dantis, ūsus, joks miško maumas nebaisus!

Išbėga paskui begemotuką.

II scena


      Miškas. Rožinis begemotukas skuodžia keliuku tarp medžių vis pasišokinėdamas, apsidairydamas į puses. Renkasi gėles, užsiveja drugelį.


BEGEMOTUKAS:
Kiek pasaulyje spalvų,
Patikėti net sunku.
Kiek svajonių, kiek vilčių,
Skrenda jos minties greičiu!
Net sustojus pakely
Ne visas matyt gali.
Koks stebuklas įstabus
Mus aplinkui tuoj apsups. 

Aš norėčiau būt paukščiu,
Kad pakilt virš
debesų
Ir matyti jas
visas
Tas nepaprastas spalvas.

Aš matyčiau melsvą tolį
Su žalia žalia giria
Ir kažkur toli ties rojum
Su rausva rausva skara
Savo mielą  motinėlę
Su rausva rausva kasa.
Kažin ar ji turi kasą...
Rausvą rausvą...

Begemotukas stabteli pamatęs vietoje straksintį Ežiuką.

BEGEMOTUKAS: Ei... hm... Pone...

EŽYS: (kreivai nužvelgdamas Begemotuką): 
Turiu du šimtus spyglių
Aš ant  jų grybus veriu.
Tik vaišinti negaliu
Nes pačiam labai skanu.
Aš turiu daug atsargų
Žiemai jas visas ruošiu
Ir todėl labai skubu
Atsakyti negaliu.

BEGEMOTUKAS: Ppone, norėjau paklaust...

EŽYS: Klausk, tik greit.

BEGEMOTUKAS: Ar matėt rožinę kaip braškę ir didelę kaip miškas... mano mamą?

EŽYS:  Skubu skubu, labai skubu. Dairytis į šalis aš laiko neturiu.

BEGEMOTUKAS: Tai atsakyti jums sunku?

EŽYS: Na ko pristojai tu?

BEGEMOTUKAS: Aš mamą pamečiau.

EŽYS: Baisu. (Ežiukas vėl sukasi vietoje, Begemotukas bando suktis aplink jį).

BEGEMOTUKAS:  Gal besisukdamas ratu ją matėt sėdint po medžiu?

EŽYS: Nelįsk, įdursiu su dygliu!

BEGEMOTUKAS: Gal ji prabėgo takučiu?

EŽYS: Tai įkyrumas tavo! Tfu!

BEGEMOTUKAS: Kalbėti taip nemandagu.

EŽYS: Klausysiu dar miške rausvų!

BEGEMOTUKAS: Murmėti, pone, negražu...

EŽYS: Susižeidžiau aš su spygliu!

Begemotukas įsispiria, tada ištraukia spyglį ežiui iš letenėlės, abu išgiūna į skirtingas puses. Ežiukas pasipučia skaudamą letenėlę, Begemotukas paduoda jam pamestą grybą.

BEGEMOTUKAS: Šimtas devyniasdešimt devyni, o šitas du šimtasis (atiduoda spyglį, Ežys pukši). Tai matėt ją kur  po medžiu? Didžiulę, rožinę kaip braškę? Gal kur sutikot? Ką ji sakė?

EŽYS: Aš darbo begales turiu, lapus, šapus namo nešu, mačiau aplinkui ūmėdžių, mačiau krituolių obuolių, bet nemačiau keistų žvėrių, tokių pačių, kaip tu, rausvų.

BEGEMOTUKAS:  Taip, sakė, kad esu žvėris, ne paukštis juk ir ne žuvis!

EŽYS: Žinau tik, kad nesi ežys. Neauga tau dygus spyglys nei vienas, ir nei du, nei trys...

BEGEMOTUKAS: Taip, neturiu dygių spyglių...

EŽYS: Na viskas, laiko neturiu.

BEGEMOTUKAS:  Tada gal žinot, kas esu?

EŽYS: Rausvuolis rožiniu snukiu. Skubu.

BEGEMOTUKAS: (Begemotukas sėdasi ant žemės, letenėlėmis užsidengia snukutį). Aš nežinau net kas esu... Ne šuo, ne katinas ir ne ežys, ne paukštis aš ir ne žuvis. Gal ir rausvuolis be spyglių...

EŽYS: Keistuoli, apie ką čia tu?

BEGEMOTUKAS: Pasimečiau aš nuo mamos, tokios pačios kaip aš rausvos. Ieškojau pamiškėj, miške, ko gero teks dar ir raiste.

EŽYS: Kokia keista rausva spalva, kažin, ar bus tokia raiste. Raiste pilki vilkai gyvena.

BEGEMOTUKAS: Puiku, gal matė mano mamą!

EŽYS: Tie pilkiai ūkvedžiai raistų, bet eiti bus pas juos labai baisu.

BEGEMOTUKAS: Ne paukštis aš ir ne žuvis, vadinasi, esu žvėris!

EŽYS: Net žvėrys pilkių prisibijo.

BEGEMOTUKAS: Rausvuoliai žvėrys jų nebijo! Sudie, skubu, gal juos aptiksiu ir greitai mamą susitiksiu!

Begemotukas nubėga takeliu, Ežiukas pukši vietoj.

EŽYS: Keistuolis rožiniu snukiu, prisiveisė rausvų žvėrių. Baisu.

Takeliu uždusęs atskuodžia Katinėlis, prabėga Ežiuką, tada atbulas pagrįžta atgal.

KATINĖLIS: Sveikutis Dygliau! Dykinėji? Gal daug dairaisi? Šmirinėji?

EŽYS: Ramiai pro mišką nepraeisi!.. Vis kimba, klausia, trukdo baisiai!

KATINĖLIS: Nebuk pikčiurna, negražu! Taip nesurasi sau draugų.

EŽYS: Skubu.

KATINĖLIS: Skubu ir aš ir tu, kaimyne, abiem kažkas ant kojos mina. Aš  tik paklausti ketinu, ar buvo čia rausvų rausvų...

EŽYS: Žvėrių? Nuskuodė vienas šiuo keliu. Tolyn gilyn per žalią girią, per tankų vešlų avietyvą, per žolę aukštą ir rasotą į raistą traukė augalotą. Ieškojo ūkvedžių vilkų ir sakė, kad jam nebaisu.

KATINĖLIS: Į raistą pasiuntei paršelį?! Tą mažą rausvąjį vargšelį?! Mažytį, vargšą, be mamos, tie pilkiai jį ten sudoros!
EŽYS: (Kresteli ant žemės) Paršelį?! Aš maniau, kad žvėrį pasiunčiau... Klydau...

KATINĖLIS: Gal kas įspės, gal sulaikys?.. Kitaip vilkai pilki surys!

EŽYS: Jis buvo geras ir švelnus, ištraukė man dygius spyglius...

KATINĖLIS: O  tu vis tebesi bjaurus.

EŽYS: Įspėsiu aš! Juk negaliu, nelaimėje palikt draugų! Turiu nagus, dantis, spyglius, joks miško maumas nebaisus! (Pasileidžia paskui Begemotuką).

KATINĖLIS: Palauk, keliausime kartu, abiems nebus mums taip baisu.

EŽYS: Gerai, keliaukime kartu!

KATINĖLIS: O jei nespėsime?

EŽYS: Baisu!

KATINĖLIS: Gal jį įspėsite, vaikai?

EŽYS: Tada nebus gal taip blogai?..

KATINĖLIS: Turiu dantis!

EŽYS: Spyglius!

KATINĖLIS: Nagus!

EŽYS: Joks miško maumas nebaisus!

Katinėlis stabteli.

KATINĖLIS: (tyliai) Tik bijomės piktos Pabaldos... Oi stipriai, sako, toji baldos.

EŽYS: Ir nors esu dygus Ežys, žiūrėk, tik ims ir mus prarys...

KATINĖLIS: Net raisto vilkas atidus patekti gali į nagus...

EŽYS: Gal nesutiksime Pabaldos...

KATINĖLIS: Ojoj! Kas ten taip stipriai baldos?!

EŽYS: (atsargiai dėlioja letenėles) Ten vaikai. Nurimk, nėra dar taip blogai.

KATINĖLIS: Turiu dantis.

EŽYS: Spyglius.

KATINĖLIS: Nagus.

EŽYS: Joks miško maumas nebaisus...

KATINĖLIS: Gal nesutiksime Pabaldos?..

EŽYS: Ojoj, kas ten vėl stipriai baldos! (Išbėga abu).



III scena


Raistas. Rožinis begemotukas pavargęs eina takeliu. 


BEGEMOTUKAS: (liūdnai)
Kažkur toli toli be galo
Manęs seniai jau laukia mama.
Ji rožinė ir didelė tokia
Ir man gražiausia.
Myliu ją.
Mane sapnuoja ji naktim
Savo rožinėm gražiom akim.
Nubraukęs ašarėles aš pas ją skubu.
Mamyte, kur tu? Aš einu!
Skubu!
Mama!

Rožinis begemotukas sustoja už medžio pamatęs du vilkus. Pilkiai sėdi ant iš rąstų surestų suolelių, varto knygas.

VILKAS I:
Knygos mums adrenalinas
Jos geriau nei senas kinas!
Kai skaityti noras ima
Einam į miškų knygyną.

VILKAS II:
Daug jų skaitom, daug sužinom,
Kai pabosta, naują imam.
Žinom, kaip pagaut zuikelį
Ir sumedžiot  paršelį-
Rausvą mažąjį vargšelį.
Kur jie veisias, kur gyvena,
Ką sapnuoja, kuo kūrena.

VILKAI KARTU: (dainuoja)

Esam vilkai
Būti jais taip smagu.
Karšiam kailį
Mes paršelių rausvų.
Pilki vilkai
Kaukiam, staugiam! Baisu!
Esam plėšrūs
Šeimininkai raistų.

BEGEMOTUKAS: (į vaikus) Gal prieiti, bet baisu...

VILKAS I: Ar girdi? Kažkas tipena.

Vilkai abu įsiklauso.

VILKAS II: Nemanau. Gal  pasigirdo?

VILKAS I: Pilvas gurgia, net baisu. Gal ir girdisi balsu.

BEGEMOTUKAS: (į vaikus) Gal prieiti? Bet baisu...

VILKAS I: Nieko aš nesuprantu. Dar negurgdavo tokiu balsu.

VILKAS II: Tai ne pilvas, ne pelėda. Įtariu, miške - žvėriena.

BEGEMOTUKAS: Aš nesu jokia žvėriena...

VILKAS I: Gal ateis pas mus šerniena?..

VILKASII: Gal stirniena?

VILKASI: Ar elniena...

VILKAS II: Na, išlįski! Kas gi tu?!

Pasirodo begemotukas.

VILKAS I: Nemačiau tokių rausvų...

BEGEMOTUKAS: Ieškau... Nerandu savų.

VILKAS I: Mamą pametė žvėriena. Keista, bet čia ne kiauliena. Gal ir būtų panašu, bet labai labai (krimsteli). Tfu! Bjauru!

VILKAS II: Paragaut ir aš skubu! Oi, tfu!

BEGEMOTUKAS: Gal matėt rožinę kaip braškę ar didelę kaip miškas... mano mamą?

VILKAS I: Esu aš ūkvedys raistų, bet nemačiau rausvų žvėrių. Jokių. Ir dar tokių, tfu, bjaurių!

VILKAS II: Mane, žinai, net juokas ima. Tokia spalva tokiam vaikinui! (Vilkas kikena)

VILKAS I: Kokia galva ir koks snukelis... Neėsime, nesi paršelis.

VILKAS II: Nesilaikai tvarkos miškų, nebūna rožinių žvėrių.

VILKAS I: Tave nubausti  noras ima.

VILKAS II: Bet mamą turi šis vaikinas... Jei ją sutiksim, riesta bus.

VILKAS I: Nebūna, juk sakiau, rausvų žvėrių!

Abu sužiūra į begemotukas.

BEGEMOTUKAS: Aš rausvas kaip laukuos drugelis.

VILKAI KARTU: Bet žinom, kad nesi paršelis. Ir žinom, kad nesi skanus.

VILKAS I: Atrodo aš išsinarinau nąsrus.

BEGEMOTUKAS: Aš nežinau, kas aš esu. Miške man darosi baisu.

VILKAS II: Nesu girdėjęs aš kalbų, kad veistųsi miške žvėrelis, toks rožinis, kaip koks drugelis. Miške vieni gaurus augina, kas kailį rudą, spyglį ilgą. Keistuolis rožiniu snukiu paklydęs bus toli nuo savų.

VILKAS I:
Daug mes skaitom, daug sužinom,
Kai pabosta, naują knygą imam.
Žinom, kaip pagaut zuikelį,
Kaip  mums sumedžiot  paršelį.
Kur jie veisias, kur gyvena,
Ką sapnuoja, kuo kūrena.
Viską žinom apie seną
Girią, kur vilkai gyvena.
Visko matėm, daug aptikom,
Bet rausvų mamų mes nesutikom.

BEGEMOTUKAS: Kaip liūdna pasilikt vienam.

VILKAS II: Tai mums nerūpi, dviem vilkam.

BEGEMOTUKAS: Nesurandu mamos, net verkti noras ima.

VILKAS I: Tik nesušlapink mums knygyno.

BEGEMOTUKAS: (slenka šalin)  Gerai. Nešlapinsiu knygyno, geriau paslėptumėte jį po kmynu. Miške medžiotojų būrys netyčia ims dar ir sutryps.

VILKAI: Medžiotojų miške būrys?! Kiek buvo jų?! Gal du?! Gal trys?! Gal dar didesnis jų būrys?!

BEGEMOTUKAS: Skaičiuoti dar mama nemokė.

VILKAI: Tai ką veiki čia, rausvaplauki?! Medžiotojų baisus būtys mums kailį, odą tau nudirs. (susirenka knygas). Tai ačiū, kad įspėjai, broli, šaunusis rožinis keistuoli! Ir pats ilgai neužsibūk, keliu šituo į krūmus dumk!

BEGEMOTUKAS: Ieškosiu rožinės mamos, tokios pačios kaip aš keistos...

VILKAS I: Tik paskubėk, kitaip bėda atbėgs pati ir nekviesta. A... Ša... (įsiklauso)

VILKAS II: Na tai ikis, girdžiu kažkas ateina... (Traukiasi)

VILKAS I: Girdžiu ir aš...

BEGEMOTUKAS: (traukiasi atatupstas) Tikrai ateina...

Drioksteli šūvis, vilkai ima bėgioti ratu, begemotukas dingsta krūmuose. Galop vilkai traukiasi atatupsti, kok nugaromis susiduria su katinėliu ir ežiu.

VILKAS I: Ajaj!.. Kaip dūrė man spyglys!

VILKAS II: Gerai, kad vienas, o ne trys!

EŽYS: Maniau, kad kas pašovė vilką.

KATINĖLIS: Ir kad suplėšė kailį pilką.

VILKAS I: Tai tfu!  Visai išsigandau!

EŽYS: Tai kvailas pilkis, eik tu sau!

VILKAS I: Na ir spygliai, net siutas ima!

EŽYS: tai bėki skųstis pas kaimyną!

KATINĖLIS: Gana, gal ginčo nebekelkim.

VILKAS II: Aha, tiesiog imkim ir jus suėskim.

VILKAS I: Nei tu atkąsi, nei tu ką! Tai vieno rožinė oda, tai su dygiais spygliais kita.

VILKAS II: Aha!

EŽYS: Gana tau širsti, miško broli, matau, kad pats matei keistuolį!

VILKAS I: Mačiau tą rožine oda. Jis guodės pamesta mama.

VILKAS II: Užsuko į miškų knygyną.

KATINĖLIS: Juk nesuėdėt to vaikino?

VILKAS II: Suėsti rožinį? Šiukštu, dar mums nebuvo taip bjauru. Oda stora kaip koks vatinas, bjaurus tas rožinis vaikinas.

KATINĖLIS: Vadinas gyvas dar? Puiku!

EŽYS: Geriau ieškokim jo pulku.

VILKAS I: Miške medžiotojų būrys. Nežinome, gal du, gal trys... Jei susitiksim, bus baisu...

KATINĖLIS: Ar nepadėjo jums išvengt bėdu?

VILKAS II:  Geriau jau eisime savu keliu.

KATINELIS: Kaip gėda, net užsirijau pūku. Tfu.  Taip neturėsite draugų!

VILKAS I: Mes visada ir buvom vienu du.

EŽYS: Įdursiu  tau aš tuoj spygliu!

KATINĖLIS: Eime, nepasitikėkime  pilku...

VILKAS I: Gal iš tikrųjų jį palikti negražu... Dabar gal žliumbia sau kur po medžiu. Gal ji kur vaikosi Pabalda, na ta, kur girioj kartais baldos. O dar baisiau, gal kur, šiukštu, medžiotojai jį seka jau...

KATINĖLIS: Baugu!

VILKAS II:  Net kailis šiaušias kaip baisu. Ieškoti rožinių žvėrių, kai čia, miške, apstu ginklų?!

KATINĖLIS: Eime, matau, kad pilkiai bijo.

EŽYS: O jiems padėjo... juos įspėjo...

KATINĖLIS: Gal pilkiams būtų baigęsi liūdnai...

EŽYS: Gal būtų likę tik gaurai...

KATINĖLIS: Iš jų, matau, draugų nebus.

EŽYS: Lai slepia jie savus gaurus.

KATINĖLIS: Eime, negalima daugiau mums laukti, dar gali imti ir nušauti.

VILKAI: Ne mus, tai jį... Ne jį, tai mus...

KATINĖLIS: Gal eikit jau geriau į raistus!

VILKAS I: Tu eik, aš jiems padėsiu, broli. Surasiu rožinį keisuotį. Jei jau išvengėme medėju, galiu ir aš pabūti geradėju.

EŽYS: Ar dar ilgai čia lūkuriuosit? Baigiu jau sapnną aš sapnuoti.

VILKAS II: Gerai... Pažįstu aš raistus. Padėsiu. Kelias jums nebus klaidus.

KATINĖLIS: Tada pirmyn, tai ko dar laukiam? Medžiotojų? Kažkur jie laukia.

EŽYS: Gal matė juos šitie vaikai?

VILKAS I: Nepasakytų jie, juk mes vilkai.

KATINĖLIS: Medžiotojus gal matėte, vaikai?

VILKAS II: O ką sakiau? Ach tie vaikai...

Gyvūnai nueina, iš krūmų paskui išslenka medžiotojas.

MEDŽIOTOJAS: Vaikai, vaikai... Kaip burba šitie du vilkai... Kaip keista, tiek krūvoj žvėrių... Gerai, tai žmonai siųsiu kailinių. Ir dar rausvų. Tokių keistų. (į vaikus) Kuriuo nuėjo jie taku? Einu.

Nuseka nurodyta kryptimi.


IV scena


Begemotukas slenka vienas pro tankmę.

BEGEMOTUKAS (liūdnai dainuoja):
Mama, o kokia dalia baisi,
Mama, nežinau, kur tu esi.
Mama,  pasiklysdus šiam kely
Be tavęs diena tokia niūri...

Mama, tu žinai, kas tu esi,
Mama, tai kodėl vaikai vieni?
Pasiklydę kūdikiai tokie maži,
Juk turėtų  būt šiltam tėvų glėby.

Mama, be tavęs sapnai blogi,
Mama, patalai tokie kieti.
Ir pasaulis visas šaltas ir nykus
Bet kai tu šalia atrodo man puikus!

Begemotuką pasiveja Katinėlis, ežys ir vilkai.

KATINĖLIS: Ieškojome tavęs ilgai!

EŽYS: Kaip gerai, kad nedingai!

KATINĖLIS: Išmaišėme visus raistus, patikrinom dreves, landas, urvus!

VILKAI: Šis miškas vis dar nesaugus, mus seka iš paskos žmogus.

BEGEMOTUKAS: Pas mama būčiau aš saugus.

VILKAI: Geriau jau saugotum rausvus gaurus.

BEGEMOTUKAS: Nebegaliu surast mamos...

KATINĖLIS: Pirma išvenkime bėdos.

BEGEMOTUKAS: Įspėti vijotės mane, draugai? Šaunuoliai jūs! Ak, kaip gerai! Aš taip džiaugiuosi, kad turiu draugų! Net porą šių pilkų vilkų!

VILKAI: Jei netriukšmautum, būtų tikrai šaunu.

KATINĖLIS: Manau, kartu padėsim rasti mamą, tada ir tėtį, ir jo namą!

EŽYS: Tai būtu net labai šaunu.

VILKAI: Norėtume ir mes tokių draugų.

BEGEMOTUKAS: Juk mes kartu. Vadinasi išvien, o kas ranka į ranką, koja kojon mina, tų neišskirs nesutarimai. Tu mano draugas (apglėbia katinėlį) ir tu, ežiuk, (apglėbia ežį), ir jūs draugai, tai kas, kad pilkiai (apglėbia vilkus).

VILKAS I: (Pasimuisto) Kaip keista, visas nutirpau, vadinasi tau patikau? (Begemotukas linksi)

VILKAS II: Tai kaip gi taip? Vadinasi, ir mes draugai? Tai draugas aš su katinu, tavim, ežiu?..  Aš neturėjau niekada draugų...

VILKAS I: Tik tuos, kuriuos suėdei po medžiu.

Visi atsitraukia tolėliau.

VILKAS II: Neėsiu aš daugiau draugų. Turėti jų juk taip smagu! Vienam bus likti nebaugu, net kai miške yra žmonių.

BEGEMOTUKAS: Na supratai tai pagaliau.

KATINĖLIS: Gal galim eiti mes toliau?

VILKAS I: Tikrai, miške yra žmogus, ir būna jis labai nuožmus. Jei nesuspėsime pabėgt, tai gali skaudžiai atsiliept.

MEDŽIOTOJAS: (iššoka iš tankmės prieš žvėris) Aha! Kiek vietoje žvėrių! Rausvų, spygliuotų ir pilkų! Tai siųsiu žmonai kailinių! Stovėk ramiai, na kur gi tu?!

KATINĖLIS: (puola į medį) Tai saugokis! Prieš mus žmogus!

VILKAS I: (slepias už medžio) Jo šautuvas labai taiklus!

VILKAS II: (slepias už krūmo) Nebus iš mūsų kailinių!

EŽYS: (slepias) Tai dursiu jam tuoj su spygliu!

BEGEMOTUKAS: (bando palįsti po medžiu) Nebetelpu jau po medžiu!

KATINĖLIS: Tai slėpkis! Bėki kuo greičiau!

BEGEMOTUKAS: (žarstos nuo savęs lapus) Užkrito lapas! Nieko nematau! Au!

Medžiotojas nusitaiko į jį, staiga pabyra kankorėžiai. Pasirodo juos svaičiojanti girinukė Pabalda.

PABALDA: Šuoliuok šalin tu, pa-bal-du!

MEDŽIOTOJAS: Kas vyksta čia!? Nesuprantu!

PABALDA: Neliesi tu šitų žvėrių! Neleisiu šauti, pa-bal-du!
(Dainuoja)
Dieną naktį aš trankaus,
Uodus, laumžirgius vaikaus
Po pelkynus, po bruzgynus,
Po kvapniuosius avietynus.
Gaunu bart nuo voverių,
Kad giles jų vis vagiu,
Ar žinai, kas aš esu?
Aš Pabalda,
Aš Pabalda,
Aš Pabalda.
Kai aš šėlstu,
Kai aš šoku
Miškas balda!
Aš esu tokia kaip tu,
Nes bijau pilkų pelių!
Nors mane bloga vadina
Nenuskriausčiau aš kaimyno!
Aš tokia žalia kaip mėta,
Susivėlusi kaip vėtra.
Tu mane sutikt gali
Seno miško vidury.
Aš Pabalda,
Aš Pabalda,
Aš Pabalda.
Kai aš šėlstu,
Kai aš šoku
Miškas balda!
Kai ryte atsibundu,
Pasigirsta pa-bal-du!
Pa-bal-du, pa-bal-du!
Ramunėlę sau skinu.
Išsiverdu gilių kavą
Ir sugraužiu grybą seną.
Susitikt mane gali
Jei tiktai drąsos turi.
Aš Pabalda,
Aš Pabalda,
Aš Pabalda.
Kai aš šėlstu,
Kai aš šoku
Miškas balda!
Žalias miškas mano valdos
Čia piktai Pabalda baldos,
Kai nuskriauti tu gali
Žvėrį girios vidury!
To neleisiu aš daryti,
Dink iš čia greičiau, vaikyti!
Pasigausiu pagiry!
Bėk, kiek tik jėgų turi!

Medžiotojas skuodžia šalin.

Aš Pabalda,
Aš Pabalda,
Aš Pabalda.
Kai aš šėlstu,
Kai aš šoku
Miškas balda!

PABALDA: Tuoj kankorėžį paleisiu! Kuodą tavo tuoj pašiausiu! Į voratinklį susuksiu! Miško smilgomis surišiu! Po žaliu keru pakišiu! Tai žinosi, niekadėjau, miško žaliojo kenkėjau, kaip žvėris taikius užpulti! Kailį tau pačiam nulupsiu!

KATINĖLIS: Tai pabėgo, tai nurūko.

EŽYS: Net atgal neatsisuko!

VILKAS II: Skuodė net greičiau nei vėjas, miško žaliojo kenkėjas!

BEGEMOTUKAS: Bėgo, lėkė, net supluko...

EŽYS: Oi, net akys apsisuko...

VILKAS I: Ką darysim su lazda? (pakelia šautuvą). Dar iššaus jinai ar ką...

KATINĖLIS: Tai išmeskime tada (perlaužia šautumą, meta šalin), neištiks jokia bėda.

BEGEMOTUKAS: Vyrai, čia juk Pabalda...

PABALDA: Nesibaiminkit, brolyčiai. Nieko pikto nedarysiu. Jus pagirti tik galiu, nemačiau tokių draugų. 

KATINĖLIS: Juk nesi pikta Pabalda, ta, kur naktį stipriai baldos?

PABALDA: Būsiu aš pikta tik tiems, kas pakent  mėgins žvėrims. Miško tvarką aš seku ir kartoju pa-bal-du.

EŽYS: Negali ramiai ilsėtis, kai tau noris pa-bald-sėti.

PABALDA: Koks esi puikus ežys! Duosiu grybų! (skaičiuoja nunerdama juos nuo šakos) vienas, du, trys...

KATINĖLIS: Jam užtektų ir pelių.

PABALDA: Jų ir tau miške apstu.

VILKAI: Štai kas šaukia pa-bal-du...

PABALDA: Taip, pilkieji. Nebaisu? Susiradote draugų! Tai naujiena, pa-bal-du!

EŽYS: Taip. Graži bus pabaiga... Išsisprendė mūs bėda.

KATINĖLIS: Išsisprendė ne visa...

Begemotukas liūdnas atsisėda ant žemės.

BEGEMOTUKAS: Nerasta mana mama...

PABALDA: Ir visa tava banda. Laukia jie labai seniai ir kartoja, “Kur dingai? ”.

BEGEMOTUKAS: Tai stebuklas! Pramanai!

PABALDA: Patikėki, aš rimtai!

BEGEMOTUKAS: Pasakyki, kur namai?

PABALDA: Na, o kur juos palikai?

Susimąsto.

PABALDA: Ajajai... Tai keistuoliai padarai... Nežinai, kur palikai? Nuo palangės nuslinkai ir iš knygos iškritai!

KATINĖLIS: Viską aš jau supratau! Knygų krūvoje mačiau! Ten viena knyga yra, tik sakyčiau, man keista...

EŽYS: Apie ką jūs čia?

VILKAI: Aha?

PABALDA: Begemotas jojo tėtis. Begemotė jo mama. Ir gyvena ne viena, o su didele banda.

BEGEMOTUKAS: Tai vadinasi yra mano didelė mama?!

VILKAS I: Ir sakyčiau net keista. Ir turbūt labai rausva.

PABALDA:  Visą rausvai nutušavo spalvos, kai ten išdykavo.  Nebijok, yra rausvų knygoj ir kitų žvėrių. Linksmos spalvos kai kvailioja, daug ką naujo sugalvoja. Čia raisvai pieštukas piešia, čia melsvai kam nosį riečia... Čia geltoną, čia raudoną jos nudažo žvėriui koją.

BEGEMOTUKAS: Jau žinau, kur aš buvau! Iš knygelės iškritau! Ne miške mama ir tėtis liepė man ilgai ilsėtis, o knygelėj užsnūdau ir netyčia išsprūdau! Spalvino mane linksmai šeimininko du vaikai!

PABALDA: Pagaliau tu supratai! Štai visi ir pramanai! Kelia tu atgal žinai, laukia jau tavęs seniai!

BEGEMOTUKAS: Kaip šaunu! Ate draugai!

Skuodžia šalin, Katinėlis, Ežys, vilkai nuleidžia galvas, Pabalda pasipurto. Begemotukas staiga stabteli.

BEGEMOTUKAS: Išsiskirti tik blogai...

EŽYS: Nepalieka taip draugai...

BEGEMOTUKAS: Skirsimės mes neilgai...

EŽYS: Tu dabar tik taip sakai...

PABALDA: Tai burbekliai tie ežiai...

VILKAS II: Duria jam dygus spyglys, tai ir niurna tas ežys.

KATINĖLIS: Mūsų draugas juk teisus, neišvyks juk į pietus! Susitiksime visi, žalio miško pakrašty.

PABALDA: Susitiksit, patikėkit, o dabar jį palydėkit. Kelias šitas nelygus, nepargrįš dar į namus.

KATINĖLIS: Palydėsime visi!

EŽYS: Gal Pabalda ir teisi.

VILKAS II: Kelias bus jam nebaisus.

VILKAS I: Turim juk tvirtus nąsrus.

VILKAS II: Kur žmogus?

Visi juokiasi.

PABALDA: Nesutiksit, nebijokit. Ranką vienas kitam paduokit. Ir į kelią ir į tolį, draugiški šio miško broliai.  Aš pabalda, pa-bal-du, jei jau kas, visad seku!

BEGEMOTUKAS: Jau skubu!

KATINĖLIS: Aš!

EŽYS: Ir aš!

VILKAI: Ir mes kartu!

PABALDA: Tai šaunuoliai! Pa-bal-du!

Visi patraukia atgal

VISI: (dainuoja)
Mums nebaisūs niekadėjai
Miško žaliojo kenkėjai,
Jei šalia tik draugo būsi
Niekada nebeprapulsi.
Vienas du ir trys kart trys
Eina visas šis būrys,
Drąsiai koja kojon mina,
Lydi rausvąjį vaikiną.
Vienas du ir trys kart trys
Laukia jo namie būrys
Rausvas kaip laukų drugelis
Begemotas, ne paršelis!
Laukia jo namie mama
Kaip laukų gėlė rausva.
Vienas du ir trys kart trys
Visas draugiškas būrys.


Pabaiga