Spyglių takais
ir žemuogių lašais
nučiuožia lietūs.
Aš paskui vasarą
griaustinių būgnams dundant
basa nubėgu.
Ant samanų žvaigždėtų vienumoj
miegota saldžiai.
Ant dilgėlės karštosios parugėj
užminta skaudžiai.
Įjuodę kojos upėj atsigaus –
lig ryto lauksiu
tavęs, o gal saulėtekio giesmės...
Toliau keliausiu.


Izabelė Vasarė







