Labas vakaras. O juk ir mes turime savų roko muzikos veteranų. Teko kalbinti ne vieną kaunietį.
Šešiasdešimtmetis Kazys Sčesnulevičius 1966 metais jau grojo studentų grupėje. Kazys tvirtina, kad jį pirmiausia įkvėpė bugis, kurį išgirdo per Lenkijos radiją. Vėliau susižavėjo rokenrolu, ritmenbliuzu, klasikiniu roku.
Kazio garaže Linksmadvaryje renkasi žilagalviai nenuoramos. Jie repetuoja daugiausiai angliškas dainas. Kazys groja boso gitara, taip pat kolekcionuoja įvairias elektrines gitaras. Buvo gera su juo bajeruoti apie repertuarą, nes jie šutina tokius senus gabalus, jog nebaisios jokios autorinės teisės. Na, tai dabar aktualu, kadangi senas rokas ir bigbytas vėl atgimė, šio žanro koncertai vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose. Žodžiu, Sčesnulevičius pradėjo skaldyti Kaune roką dar prieš „Kertukų“ atsiradimą.
Iššūkiai to meto draudimams
Drąsesnės mados atsirado atšilimo laikotarpiu, kai Nikita Chruščiovas leido žmonėms laisviau atsikvėpti. Nors spauda išjuokdavo vadinamuosius „stiliagas“ - stileivas. Už bugi-vugio šokimą areštuodavo, šalindavo iš komjaunimo organizacijos. Rokenrolą vienas pirmųjų Lietuvoje sušoko kaunietis /dabar gyvena Vilniuje/ kino scenaristas Pranas Morkus. Jis iki šiol didžiuojasi, kad už tai praleido Palangos areštinėje bemiegę naktį. Pasak Prano, vienas iškiliausių stileivų Lietuvoje buvo prozininkas Romualdas Lankauskas. Tuomet mieste madingai apsirengusį žmogų pamatydavai retai. Na, koks įdomesnis pasirodydavo vidutiniškai kartą per valandą. Tai rašau, kad dabartiniai jaunuoliai suprastų kiek skyrėsi gyvenimas tuomet ir dabar.
Na, aš pamenu miesto gyvenimą jau apie 1970 metus. Tuomet ilgaplaukių, džinsuotų gatvėse pasitaikydavo sutikti dažnai, o atvykus į Taliną, hipių knibždėte knibždėjo. Ir visas Estijos sostinės centras, bei senamiestis tais laikais buvo okupuotas vyrukų su plaukais iki juosmens. Lietuvoje tai buvo gan reta.
Kuriozai
Kiek ankstesnį laikmetį pamena rašytojas Markas Zingeris. Jis papasakojo apie šokius barake prie Muzikinio teatro. „Liūto ševeliūras“ pašiauštais plaukais, madingą švilpavimą su celiuliozine kino juosta tarp dantų.
Džiazo pianistas Aleksandras Jakaitis itin nekentė valdžios suvaržymų. Jis kartą su kolega prirakino grandine vištą ir vidurdienį pervedė ją per kelis Laisvės alėjos kvartalus. Tik taip buvo galima pasityčioti iš absurdiškų draudimų.
Sunkusis rokas
Hipiai kietesnį roką šoko ugningai, krisdavo ant kelių, daužydavo galva parketą, šoko ratu aplink totemą - kaukolę. Per lėtus šokius „gėlių vaikai“ priglusdavo vienas prie kito, vos judėdavo, bučiuodavosi šokių salėje.
Mokyklų ir studentų šokiuose tai vykdavo retai, tačiau kai kurių organizacijų kultūros namų valdžia leisdavo jaunimui paišdykauti, nes norėjo pritraukti į savo vakarus kuo daugiau lankytojų, mat bilietai kainuodavo po penkiasdešimt kapeikų, tad kai kurie apsukrūs vertelgos iš šokių biznio pasistatė namus. Statybinės medžiagos ir darbas tuomet kainavo pigiai.
1973 metais publika iš viso miesto važiuodavo į šokius Aleksote pasižiūrėti, kaip gitaristas Petras Kovtorovas iš „Ryčių“ įsikandęs į dantis sukioja mikrofono stovą ir virtuoziškai atlieka solo per Hario Počobuto baladę Romui Kalantai.
Kaune sklido gandai ir apie roko įvykius Vilniuje. Teko nusibelsti į legendinius šokius Vilniaus Inžinieriniame institute, salėje netoli Aušros vartų, pasiklausyti Kęstučio Antanėlio grupės atliekamų kūrinių iš roko operos „Jesus Christ - Superstar“
Tuo metu tai buvo roko fanams didžiulis įvykis.
Smagu, kad klasikinis lietuviškas rokas atgimsta. Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Druskininkų roko ir bigbyto grupės pasirodo Lietuvos scenose. Taip jauni žmonės išgirsta ansamblių „Aitvarai“ „Gėlės““Raganiai“ „Hiperbolė“ „Saulės berniukai“ „Meteorai“ „Kertukai““ Vaizbūnai““Aidos Zabotkatės grupės“ ir kitų puikiąsias dainas.
Iki, nenuoramos!