Papillon

− Ar mano vaizdinys tau buvo stiprus? – tarė Pablas, čiupdamas už gerklės moliniam jaučiui. Gabrielė, kurios ilgi garbanoti plaukai siekė juosmenį, timpetelėjo lovos apkloto kraštą, išlygindama paskutines raukšles. Pažvelgė pro langą. Gatvėje visas savo tris spalvas demonstravo šviesoforas.
− Hey, tu niekada nenori su manimi kalbėti nesąmonių.
Po šių savo žodžių Pablas pro sučiauptas lūpas pabandė įtraukti didelį kambario oro gurkšnį. „Gerai, kad čia nėra veidrodžių“, pagalvojo.
− Galbūt.. Galbūt aš bijau. Aš bijau ištarti visus šiuos žodžius ir pasiduoti spontaniškumo šėlsmui. Nes tada patekčiau tarsi į sraunią upę, kurios negalėčiau valdyti, ji nublokštų mane kažkur. Matai, mano šaknys stiprios, bet stiebas liaunas.. O pas tave atvirkščiai, - šyptelėjo Gabrielė, apžiūrinėdama senovinės graikų amforos kopijos piešinius, vaizduojančius olimpines žaidynes. Pablas padėjo ranką ant nebyliomis statulėlėmis iš įvairiausių kraštų nusėtos spintelės.
− Žinai, kartais.. Man atrodo, kad bėgioju su drugeliu jo pievose.. Toks visas lengvas. Bet netikėtai.. Bet visada netikėtai pagaunu save įsistebeilijusį į nežinomo autoriaus nutapytą drobę.
Gabrielė nuo odinio fotelio paėmė ryškiai raudoną chalatą ir pakabino į prie durų esančią spintą. Pablas nekantriai sudrumstė besileidžiančią tylą.
− Norėčiau valdyti plunksną. Plunksnas.
Prieš apsiaudama batus Gabrielė pakėlė žvilgsnį į lubas.
− Žinai, norėčiau.. Norėčiau tau pasakyti, kad viskas prieš akis.. – nebaigusi sakinio nutilo. Paėmusi ant raudonmedžio batų dėžės laukiantį vokelį, pasisuko į Pablą.
− Geros... Nakties.
Elegantišku mostu atidariusi duris, Gabrielė pranyko laiptinėje.
− Aš.. Aš mirsiu, ir viską tau paliksiu.. Šį butą, parduotuves, viską.. – pavymui šūktelėjo Pablas, lėtai leisdamas nugarai šliaužti paveikslais neužteršta siena, kaip mėgo ją vadinti. Dantys švelniai sukando sučiauptas lūpas. Po minutėles atsistojo. Pravėrė langą. Norėjo išvėdinti kvepalus.
Prieš miegą.