Dviejų

Ne vakaras,
bet jau arti -

Jau vieversiai tylos lizdus
Po kelmu samanotu sukas.

Jau šaltai rasai krentant
Ant sustirusios žolės stiebų,
Žiogų pora labanakt linksi.

Ne šalta dar,
Bet jau vėsu -

Prisiminimuos skęsta pievose dviejų nurimę žodžiai:
„Dar pagulėkime rugiuos,
Kol laukas drėgnu patalu neapkabino. „