nejaugi neskauda?

Dieve mano, nejaugi neskauda?!
Šiaip ir taip čiupinėju randus.
Ten, kur buvo kadaise žaizda,
Neužčiuopiu aš jos, nerandu!
O naktyje boluoja rėmas,
Bet nėr atvaizdo jokio jame.
Nuo kampučių nugramdysiu mintį,
Padarysiu ten skaidrią tvarką.
Tik mokėjimą verk užmirštu.
Ir tikrai-negaliu aš verkti.
Šakomis vėjas braukia per stiklą.
Ruduo, vėjas. Taip turi būti.
Šaltas sapnas užmerks tik akis man. -
Lai sapnuojasi tai, kas reikia.
Gal būt baltas arklys,
O gal rožinis sniegas.
O naktis dabar taip sulita...
Ir tas kelias nubėga tolyn,,,
Nematau savo atvaizdo, veido.
Dieve mano, nejaugi neskauda?
Bet gi sakoma: jei nėra skausmo,
Tai, žmogau, lyg ir negyveni...
O ryto lange saulėtas vėjas
Visas mintys nubraukia šaka.
Jos kažkur tai nugrimsta gilyn.
Tiktai balzganos lieka pravėžos...