Lai pasaulis susprogsta. Ir kiekvienas žmogus turėtų savo žemės gabalėlį. Skraidytų kosmose stovėdamas ant mažyčio žemės grumsto. Ir žmonės nesipyktų. Tik kartas nuo karto vienas grumstelis išgirstų šaukiant kitą: „Juozai, kaip gražiai šįryt tavo gėlės suvešėjo! “. Ir pažiūrėjęs žemyn į metro skersmens grumstelį, Juozas atsakytų: „Tiesa... Jos šiandien daug ryškesnės nei vakar... “, nors jo kojos liestų tik juodos žemės gabalėlį.
Bet tai kaip kosmose gali gėlės žydėti ir kaip apskritai kosmose žmogus gali stovėti ant akmenėlio, aha kaip kaip, gal tas žmogus su skafandru stovi ir kiekvienam gėlės žiedeliui taip pat po skafandrą uždeda aha kaip kaip ten yra, aš nesuprantu pavz, esu durnelis pvz kažkoks, paaiškinkit man, ir kas dar žemę sprogdins, čia su detonatoriais ar be, su sekiojančiom raketom ar kaip nesuprantu nieko, dar be to, ar paskaičiavot, gerb autoriau, kiek reiks detonatorių su galvutėmis ir kiek raketų reiks vien lietuvai susprogdinti, aš suprantu, jei tai būtų atominė bomba, tipo vandenilinė, tai va taip ir nieko tolko jokio nesupratau ir aš turbūt nesuprasiu, atleiskit man
kas iš to? Pagrindinė mintis - kuo mažiau žmogus turi, tuo jis laimingesnis. Žmogus, turėdamas žydintį hektarą, bus piktas ir nelaimingas, kad "tik tiek". O šis žmogus turi tik galabėlį juodžemio ir jame mato vien gėrį.