Tostas

Seniai, labai seniai,
toli, labai toli,
už jūrų septynių
ir už devynių kalvų,
už miško ir už pievos,
ir už kito miško,
ir už kitos pievos,
ir už žmonių pasaulio krašto,
ir už pilies, kurioj rūstus drakonas gražutę princesę įkalinęs laiko,
ir už tos jūros, kurioj senis auksinę žuvelę pagavo,
ir už tos pelkės, kurioje Šrekas ir asilas gyvena,
ir už raganos trobelės, iš meduolių pastatytos,
ir už apleisto malūno, kuriame apsukrus velnias naivių pakeleivių laukia,
ir už fėjų, nykštukų ir elfų karalysčių,
ir už sidabro ežerų, kur maudosi aukso gulbės,
kur maži paukšteliai į vaivorykštę skrenda,
o margi drugeliai pievoj už to ežero plasnoja tarp gėlyčių,
kurių taip daug toj pievoj žydi -
raudonų, geltonų, mėlynų ir visokių kitokių -
gyveno maža mergaitė.
Už ją ir išgerkim!