nuo - iki

Šaltą sykį vėlyvo rudens, 
kai bundu balto nuometo gatvėj,
kai ledėja greta takios akys -
trapų delną lange iškarpau.

Šalto prakaito – kraujo bespalvio 
ligi soties, dangau,
braižant arkose rytmečio molą -
languose skęsta sutemos drovios

pakabinusios medžių šarmoj
šiltą žodį - nukritusį lapą -
pakabuką rudens, kai ramybė skardens
bąlant žiemryčiui, visiškai  aklos
druskos pleištą į žaizdą sukals 
kad lengvėtų nuo pliūpsnio šviesos,
nuo rudens tylumos
glostant žiemai iš naujo.