...

Atsimenu tą tylų vakarą, 
Kai niūkanas dangus,
Toks ryškiai nuobodus,
Pravirko ašara džiugia...

    Ir tebūnie tos ašaros dėka,
    O gal dangaus niūraus,
    Sušvito šypsena veide,
    Pajutus „ tuk-tuk“ širdyje.

Tenai tukseno toks meilus,
Išties labai labai švelnus,
Rašau didžiąja jį raide:
„ Myliu Tave ir tik Tave“!

    Bet taip nutiko man, deja...
    Ir kas dėl to kaltas, nežinia...
    Tu išėjei negrįžtamai iš čia,
    Neatsakei man nieko, netgi „ Ne“...

Dažnai dabar, kai niūkanas dangus
Pravirksta ašara sūria...
Krūtinėj spurda „ tuk, tuk, tuk“...
Bet Tavęs šalia jau nebėra...