senas laiškas

senas laiškas

Keliuos, kai saulė dar tik rengias perkopti tas kelias medžių viršūnes, kurios skiria manąjį virtuvės langą nuo horizonto. Nors koks, po galais, gali būti horizontas gyvenant pamiškėje – amžina iliuzija, kad ten, toliau – jūra… Arbata, visuomet per karšta, kad išgerčiau išsyk, visiškai atšąla, kol mažulyčiais teptukais nusipiešiu tos dienos veidą. Užtrenkdamas duris dar spėju žvilgtelėt į miško pusę – liko ne tiek jau daug dienų, kol medžiai užsiaugins plaukus. Ne visi, žinoma, juos buvo numetę – kai kurie liko žaliuoti, kaip ir žmonės – tie, kurie spygliuoti…
…darbe manęs laukia kava. Daug kavos – tobula rudai juoda spalva ir kvapas, prikeliantis naujam gyvenimui viskuo besibodinčią sielą ir vakarykščio polėkio nuvargintą kūną. Akimirką apgailestauju, kad taip ir neįpratau rūkyti. Bet tik akimirką – ją nutraukia telefono skambutis. Gerą pusdienį pirštai laksto klaviatūra, po jais gimsta žodžiai, nuo kurių gelia širdį. Teisininkas- keista profesija – nieko nesukuri, viskas - tik žodžiai, iliuzija, žaidimas, dar truputis šou derybose, - ir beveik visuomet kas nors lieka nepatenkintas… kylantį apmaudą užpili dar puse puoduko kavos – ir vėl jautiesi kitu žmogumi…
… imu ilgėtis - kai sukiojuos po namus su šaukšteliu medaus už skruosto, gerklę gniaužiantis saldumas užgožia dienos nuovargį, ir širdis šaukia, - “duonos ir reginių”. Gal net ne duonos… Balto vyno kokio… O dėl reginių – tiek visko jau matyta, kad be galo gera būtų tiesiog išvysti tavo veidą. Žinau, kad esi žmogus neskubus ir viską ilgai planuojantis, - aš palauksiu… Tiesiog nuspręsk – kur (man patiktų Vilniuje…) ir kada. Eisiu pasivolioti ant kilimo, kurio plaukai, ko gera, greitai bus ilgesni nei mano… Tai labai atpalaiduoja ir imu mažiau nekęsti to, kuris sugalvojo sekmadienius (be galo žiauru, nes po to visuomet ateina pirmadienis, antradienis, trečiadienis…) …