Baseinas

Džesė nulydėjo akimis dar vieną vaikiną, pūkštelėjusį į vandenį nuo trečios pakopos ir vėl išnirusį netoli kito baseino krašto. Nerimastinga atsidususi ji ištiesė rankas į priekį ir neskubėdama nuplaukė palei saugos juostą, akimis ieškodama kažkur šiame klegesyje pasislėpusios draugės. Nors ir žinodama, kad Džesė plaukime dar naujokė, Ketė nuolat pamiršdavo savo pareigą ją padrasinti ar kaip kitaip ištiesti pagalbos ranką. Dažniausiai ji, grakščiai pašokusi lyg undinėlė panirdavo vandenin ir jau po minutės Džesė aptikdavo savo draugę besijuokiančią vaikinų būryje.
Užsigalvojusi mergina nepastebėjo, kaip kažkas vėl pūkštelėjo į vandenį visai šalia jos, taip stumteldamas Džesei į veidą galingą srovę vandens. Automatiškai įsikabindama į juostą ji ėmė dusdama kosėti ir blaškytis taip mėgindama atgauti kvapą. Kojos nesiekė dugno ir merginą apėmė panika.
- O Dieve! Vėl ta Džesė! - kažkur netoliese suskambėjo Ketės balsas ir netrukus merginos pečius apglėbė tvirta, vieno Ketės draugužio ranka. Pajutusi, kaip juda link krašto Džesė atsimerkė. Priešais nusiplėšusi akinius stovėjo jos draugė ir nervingai šnopavo.
- Kiek kartų sakiau tau neplaukti ten, kur nesieki dugno? - paklausė su kiekvienu žodžiu vis keldama toną
- Aš plaukiau palei juostą, - priekaištingai pažvelgė Džesė
- Kol nemoki gerai, negali plaukti ir palei ją
Džesė atsigrežė į baseino vidurį ir akimis susirado trečią pakopą.
- Kažkas nušoko man tiesiai priešais veidą! Visi purslai tiško man į akis!
Ketė dramatiškai pasukiojo galvą.
- Atleisk, bet negaliu visiems įsakyti: „ Nešokinėkit ir pasitraukit nuo baseino - DŽESĖ PLAUKIA“
Šalia stovintis vaikinas sukrizeno ir užjaučiančiai pažvelgė į Džesę. Ši nuraudo.
- Daugiau taip nedarysiu - tepasakė.


Rūbinėj Ketė atsiduso ir pažvelgė į draugę.
- Nepyk, jei įžeidžiau su savo replika. Tiesiog man neramu dėl tavęs, nenoriu, kad tau kas atsitiktų
Džesė tylėdama krovėsi daiktus į kuprinę. Nieko nesakydama pasuko link veidrodžio ir ėmė džiovintis plaukus. Atspindyje matė susirūpinusį Ketės veidą.
- Juk supranti, kad esu už tave atsakinga. Aš tave čia atsivedžiau. Jei kas nutiktų....
- Nesirūpink, matau, kaip man padedi... draugų būryje
- Negaliu nuolat paskui tave sekioti - suirzo Ketė
Staiga Džesė nutilo. Galvoje sukirbėjo keista mintis, nuolatos ją užkabinanti, seniai neduodanti jai ramybės. Juk dėl jos ji ir atsekė paskui Ketę į baseino pamokas... Lyg juokaudama, bandydama pagasdinti draugę, ji tarė:
- Tuomet savo svajonės teks siekti vienai
- Kokios svajonės?
Dabar veidrodžio atspindyje Džesė matė visai kitokį vaizdą. Ketės veide išsikerojo smalsumas, o kartu ir nerimas.
- Noriu šokti į vandenį nuo trečios pakopos... - sušnabždėjo
Sekundė tylos, o tada draugės prunkštelėjimas.
- Šokti? Tu ne tik nardyti, tu net plaukti nemoki!
- Nesvarbu, vis tiek šoksiu
- Daugiau gyvenime su tavim neisiu į beseiną! - įsiuto Ketė
Džesė atsisuko.
- Ne dabar, bet prisiekiu, kada nors tikrai nušoksiu.


***


- Ji maniakė! Beprotė!
- Ššš... ji išgirs
Ant baseino krašto sėdėjo Ketė su drauge ir stebėjo tolumoje plaukiojančią Džesę. Pastaruoju metu ji buvo tarsi užvaldyta, lyg prirakinta prie vienos minties, tarsi netyčia lepteltos, bet griaunančios jos gyvenimą, prie to, kas atrodė neįmanoma.
Trečia pakopa tapo vieninteliu jos tikslu ir troškimu. Dienų dienos baseine, bendymai nardyti, nuolat pasibaigiantys nesėkme. Džesė paniškai bijojo nardyti, ji net pati nesuprato kodėl. Vos panirus merginą apimdavo klaiki baimė, kurios ji negalėjo įveikti, tačiau net tą išgąstį  pamažu griovė troškimas įgyvendinti savo svajonę.
Kartą Džesė lipo ant pirmos pakopos ir nušoko. Laimė, šalia buvusi gelbėtoja ištraukė ją dar nespėjusią galutinai prinburbuliuoti. Dėja, trečia pakopa vis neapleido merginos.
Vėl, baimė lipti į tokį aukštį ir nerti maišėsi su beprotišku troškimu pajusti tai, ką jaučia tie, kas užlipa.
- Gal jai smegenis sutrenkė tada, kai vos ją išgelbėjai? - paklausė Draugė Ketės
- Nežinau, ji kaip apsėsta
- Bijo, nesugeba, trokšta
- Pražūtingas derinys, tiesa?


***


Tą vakarą Džesė vėl plaukiojo baseine. Užsikimšusi nosį dar kartą panėrė į vandenį, bet kažkokia baimė privertė ją staigiai išnirti. Eilinį kartą sau pažadėjusi taip kvailai nebeišsigasti mergina panėrė dar kartą. Jautė, kaip vėsus vanduo apglėbia visą kūną ir odoje virpčioja neaiškūs šiurpuliukai. Jai pasirodė, kad išgirdo tarsi duslų riksmą, sklindantį iš viršaus. To pakako, kad Džesę vėl apimtų baimė ir ji staigiai išniro.
- Džese!! - pažino Ketės balsą
- Kas nutiko?
- Nemanai, kad jau metas eiti namo?
Tik dabar ji apsidairė. Baseinas buvo visiškai tuščias, tik ji viena. Užsigalvojusi nepastebėjo, kaip nurimo klegesys, kaip išsivaikščiojo visi čia buvę žmonės palikdami tik ją vieną.
- Em... tuoj ateisiu
- Gerai, einu persirengti
Ketė išėjo. Džesė dar kartą apsidairė ir ištiesusi rankas nuplaukė palei saugos juostą. Aplink buvo visiškai tylu, ji galėjo girdėti tik savo kvėpavimą, atsimušantį nuo vandens paviršiaus. Mergina apie nieką negalvojo, tačiau staiga sukluso. Kažkokie lašai krito į baseino vandenį ir šioje tyloje Džesė atkreipė dėmesį į keistą jų skleidžiamą garsą. Pakėlus akis apėmė keistas jausmas. Lašai krito nuo trečios pakopos... Kažkas suvirpo giliai merginos širdyje ir tiek laiko jos mintyse tūnojęs troškimas vėl ėm veržtis lauk. Staiga ji apsidairė. Tik žydras baseino vanduo ir lašnojimo garasas. Dabar ji galėtų nušokti... Niekas nesulaikytų, niekas nematytų, jei ji susimautų. Džesė mėgina nuvyti šias mintis, yra jausmų, kurie ją stabdo. Gal tai baimė? Gal pareigos arba atsakomybės jausmas? Bet ir vėl... Troškimas per didelis, kvailas ir pavojingas, bet nepaprastai didelis noras.
Dreba ne tik Džeisės širdis, bet ir kojos, kai ji, išlipusi iš baseino eina šaltomis plytelėmis. Ir štai jo lipa siauromis kopetėlėmis. Troškimas toks stiprus, kad jos nestabdo nei aukščio baimė, nei iš kažkur grįžtantis šaltas protas, kuždantis, kad tai pavojinga. Džesė jaučiasi pati laimingiausia, kai pasiekia nedidelį tiltelį. Žvelgdama į žydrą baseino vandenį giliai įkvėpia. Jai atrodo, kad tokio grožio, kap tas mažytis baseinas atrodo iš viršaus ji dar niekada nematė, dar niekada nejautė tokio pragariško troškimo į jį panirti. Per vieną sekundę ji priima sprendimą. Ji jau nebebijo, greitai jos svajonė išsipildys.

Vienas žingsnelis.
Tas jausmas trunka tik akimirką, o tada pajunti, kaip visas tavo kūnas panyra į vėsų vandenį. Džesė jaučia, kaip lėtai grimzta gilyn. Kaip kūne virpčioja neaiškūs šiurpuliukai. Tą akimirką norėtum gilai įkvėpti ir atsiduoti lengvam sapnui. Aplink tylu, protas nugrimzta į melancholiją, švelnų vandens tyrumą. Legva ir ramu. Iki pirmojo bandymo įkvėpti.
Staiga ji persigasta. Dbar vandens dūriai atrodo siaubingi. Ranka nevalingai ima ieškoti saugos juostos, akys nebemato nieko, o kūnas tejaučia pragarišką skausmą.
Džesei tarsi pasirodė, kad ji išgirdo duslų riksmą, sklindantį iš viršaus.
Ir tada jos sąmonę užliejo vanduo.