Kol švenčiame Kalėdas…

Nepastebėjai beskubant  į darbą vaiko,
Kuris kampe ten atsitūpęs,
Ištiesęs šaltą delną laiko
Ir tikisi, kad kam gal rūpi.

Nors neparodo jis, kaip myli –
Gelmėj širdies viltis dar plaka,
Nors akys prašo – lūpos tyli
Tik riksmas ten,, Pšol von, sabaka! ”

Ir nuplaukia jo figurėlė
Pro žiovaujantį troleibusą
Ir šuo iš paskos uodegą iškėlęs,
Supojantis ant sprando vieną blusą.

Šuva vis seka paskui savo „poną“
Nemato tikslo – bet jam ir nereikia,
O vaikas jau uždusęs ir raudonas,
Bandelę įsikibęs – „trys kapeikos“

Nors jau apdžiūvus,
Bet kibire lietaus bus išmirkyta
Ir vos į šiltą laiptinę pakliuvus,
Pusiau – ir sau, ir šuvai padalyta.

Šie trys – neturi nieko- vienas kitą,
Tokių, kaip jie,  pasaulyje galybė
Kiekvienas tikisi sulaukti ryto,
Kai bus į šiltą vandenį įbridę.

Tokiam pasauly, kur net balos skaidrios,
Kur net pirmadienio rytai džiaugsmingi,
Kur požeminės perėjos visai nebaisios,
O žmonės šypsenų dalint netingi!