Tikra istorija. IV dalis. Atkeikimas.

Po to įvykio praėjo trys metai. Nelemtą, bet atsitikusią istoriją su ragana ir jos kerais užmiršau ir niekada daugiau neprisiminiau. Rodėsi gyvenimas tęsiasi, atsitinkantys įvykiai savaiminiai, kaip ir visa kita gyvenime, tiesiog yra, kaip yra. Vaikščiojau Covent Garden‘o gatvėmis ir vėl laukiau permainų. Šį kartą jų troškau visa širdimi, visu savo tikėjimu. Svarsčiau, ar įmanoma pabėgti nuo savo likimo ir, ar, pats esu likimo kalvis. Bet atsakymo negalėjau rasti, niekas nesiderino. Pinigai baiginėjosi kartu su optimizmu, kurį atsivežiau iš gimtinės, neva, visa to prireiks pradėdant naują gyvenimą  Naujasis miestas, kuris turėjo tapti naujais namais, atsiverti neskubėjo. Žinojau jog reikia laiko ir kantrybės, dar žinojau, jog esu stiprus savyje ir tik šie dalykai gali man padėti išgyventi vidinį konfliktą. Tiikėjausi naujo gyvenimo, o patekau į varginančią kelionę tolyn.
- Labas, kaip laikaisi? – šalia savęs išgirdau. Pasisukau į balso pusę ir pamačiau moterį, rankose laikančią mažas, džiovintų gėlių puokštes.
- Labas. – atsakiau ir kažką pajutau.
- Tai laimė. Tai laimės puokštė, kuri atneš tau sėkmę.
Nuščiuvau. Sustingau ir mano mintis persmelkė seniai užmirštas ir vėl tarsi atgijęs vaizdas iš praeities. Kūnu perbėgo netikėtumo širpulys, tiesiog pasimečiau.
- Kaip sekasi, ar viskas gerai? – klausymas buvo pats tinkamiausias, užduotas pačiu tinkamiausiu metu ir reiškiantis daugiau nei paprasti žodžiai.
- Man, - pažvelgiau į jos akis. Moteris nebandė jų slėpti ir tos akys visai nereikalavo jokio atsakymo. – Nepergeriausiai. Tiksliau, visai prastai. Vaikštau ir nežinau kuriuo keliu pasukti. - atsakiau.
Moteris nusišypsojo ir tuo metu pajutau šaltį. Net nežinojau ką galvoti, tarsi tai būtų šansas atsikratyti praeties, arba  tai tik skaudus priminimas apie šlykščią dabartį. Pajaučiau, koks esu jai bereikšmis ir kokia svarbi ji man. Stovėjau lyg stovėčiau tarp dviejų pasaulių ant išgaląstų dabarties ašmenų ir žinojau, kad negaliu pasilikti čia, nes skilsiu pusiau. Turiu rinktis.
- Imk. –Ji ištiesė ranką su išdžiuvusių žolių, panašių į varputį, puokštę su viršunėlėmis, aplipdytomis išblankusios rožinės spalvos, mažais, nesimetriškais kažko trupinukais, o koteliai suvynioti į blizgančią foliją. Vėl pažiūrėjau į jos akis ir manyje kažkas gimė ir tuo pačiu mirė.
- Bet... aš neturiu pinigų. – prisminiau. Susijaudinęs, pajutęs jog tai gali būti šansas išsivaduoti, galutinai užmiršti užmirštai, bet persekiojančiai, atgimstančiai vis naujai, senai istorijai su ragana, skubėjau atverti piniginę ir ten rasti nors kiek pinigų. Kartu apėmė baimė, kad ši keista situacija nedingtų, nes kaip sakiau, jaučiausi sukruštai ir mano gyvenime reikėjo bet ko, kas galėtų suteikti bet kokią viltį man. Pasisekė. Sukrapščiau 40 pencų ir padaviau moteriai vildamąsis, kad užteks.
- Gerai. Užteks, nesijaudink. Tai tavo laimė. Tai tavo sėkmė, - ji ištraukė iš kišenės saują žvilgančių akmenukų ir kita ranka išrinko vieną ir padavė man.
- Tai laimė, tai laimės akmuo, kuris atneš tau sėkmę. Turėk jį su savimi ir niekada nepaleisk iš rankų, neužmiršk jo. Eik ir tau seksis, būsi laimingas ir atrasi savo kelią. – Moteris kalbėjo greitai, o jos žodžiai tiesiog gaivino mane. Ji kartojo žodį, tuos stebuklingus žodžius tol, kol aš supratau jog jie turbūt tikrai yra stebuklingi. Ji neleido man įsiterpti, dėkoti, vis kalbėjo ir jos žodžiai stumtelėjo mane tolyn...
- Ir tu tiki? – Besnikas išplėtė akis ir ruošėsi tėkšti teisybę. – Negalima tikėti, tai apgavystė. Tai silpnumas žmogaus, tai...
- Palauk, klausyk – tariau jam, nes tiesą pasakius ir tikėjausi tokios jo reakcijos. Jis niekada netikėjo tokiomis istorijomis, o visą savo gyvenimą vadovavosi logika. Ir jis teisus, jis vaikinas iš Kosovo, atidavęs tėvo skolas tik dėl to, jog mylėjo jį. Jis išpirko netgi nesavo praeities klaidas aukodamas savo gyvenimą. Jis mokėjo skirti blogį nuo gėrio ir laviravo tarp jų tarsi akrobatas einantis įtempta cirko virve.
- Aš irgi netikiu tuo. Aš irgi netikiu žodžiais ir moku skirti apgaulę nuo tiesos. Bet atsitiko taip, kaip atsitiko. Raganos akyse jaučiau blogį, baimę, ir atsitiktinumas, ar ne,  man iš tikrųjų emė nesisekti. Viskas slydo į bedugnę. O po susitikimo su moterimi, kuri įteikė man akmenį ir iš kurios aš nupirkau puokštę, pradėjau kilti aukštyn, pradėjau suprasti kuris kelias yra mano.
- Tai apgaulė, tai žmonės apsimetėliai, jie naudojasi silpnais žmonėmis, jie...
- O tu galvoji aš tikiu tavo istorija. Galvoji aš patikėjau protingais balandžiais, kurie pakilo į dangų pasiimdami vargšą, kurį tu užmušei. Aš netikiu tavo istorija, bet aš tikiu tavimi. Supranti... aš tikiu tavimi.
Besnikas nieko neatsakė. Abu atrodo buvom pasimetę ir pokalbis tęstis nebegalėjo. Besnikas išėjo persirengti, nes jo pamaina baigėsi, o aš išėjau parūkyti.
Kurį laiką sėdėjau ir žiūrėjau į tolį, į gatvę ir pravažiuojančias mašinas. Besnikas persirengė ir priėjo prie manęs.
- Supratau vieną dalyką, - tariau jam, - tik nemoku pasakyti, nes kartais mintys yra svarbiau nei pavadinimas žodžiais, kartais žodžių neužtenka ir apie tai kalbėti neverta. Tai jausmas, kurį reikia jausti ir juo mėgautis. -geri žodžiai pagalvojau, bet turbūt jis nieko nesuprato.
Taip ir buvo. Tarp mūsų įsivyravo slegianti įtampa. Besnikas prisidegė cigaretę, o manoji beveik susmilko.
- Turbūt žmonės supranta gyvenimą kiekvienas savaip. Turbūt... tai kiekvieno asmeninis reikalas kaip gyventi ir kuo vadovautis. Negaliu paaiškinti, tai tarsi kitas pasaulis, kita tikrovė...
Nutilau. Užsitęsė pauzė ir įtampa nė kiek neatslūgo. Jaučiau jo akyse abejones ir atsiradusį nepasitikėjimą manimi.
- Tai tik istorija. – tariau – praeities istorija kuri buvo ir viskas.
- Bet, tai pavojinga, tai nepaaiškinama. Tuo tikėti negalima.
- Žinau. Bet kartais tai atsitinka ir tiek. Ir nesvarbu, svarbu jog tai padeda gyventi. Stebuklų gyvenime nebūna, bet kai ko suprasti kartais neįmanoma, kaip ir tą kartą, kai gyvenau Vilniuje. Ėjau Gedimino prospektu ir pamačiau loterijos pardavėją. Aplink jį buvo apspitęs žmonių būrelis. Aš priėjau, prasibroviau pro žmones, pasiėmiau loterijos bilietą ir be menkiausios abejonės, žinodmas jog laimėsiu, nutryniau bilietą. Ir laimėjau. Nejutau jokio jaudulio, jokio nerimo, neturėjau netgi troškimo laimėti. Žinojau jog laimėsiu ir laimėjau. Netgi nemačiau aplinkinių žmonių veidų, nieko. Pasiėmiau kas man buvo skirta ir nuėjau tolyn...
Besnikas akimirksniu nušvito. Ištiesė man ranką, įtampa dingo ir mes tapom dar geresniais draugais - tau taip atsitiko. – Jis šypsojosi ir turbūt kiek susijaudino. O aš daugiau nieko nesakiau, irgi šypsojausi. Mes abu paspaudėm rankas ir aš galėjau jausti, jog jis tarsi būtų kažką supratęs daugiau nei iki šiol žinojo, lyg būtų praplėtęs tik jam suprantamo žinojimo ribas, palinkėjo gero vakaro, apsisuko ir taręs išėjo.
- Susitiksim rytoj. Iki...

Mes susitikom, žaidėm biliardą. Jis laimėjo santykiu 2: 1. Besnikas buvo įvaldęs keletą nuostabių mūšimo smūgių. Kuriems paaiškinti užtenka logikos. O aš jam buvau tolygus priešininkas, nes pataikiau keletą nepakartojamų smūgių žinodamas, jog atsitiktinumus irgi galima paaiškinti. Bet tai priklauso nuo situacijos. Ir vėliau, jiems atsitikus dar katą, jie nebevadinami atsitiktinumais.
Jei baimę galima nugalėti drąsa, tai nepaaiškinamumą galima paaiškinti kitu nepaaiškinamumu.  Bet ne žodžiais, o jutimu. Galbūt nuojauta arba patirtimi iš praeities.
Nes viskas gyvenime susiję.

Pabaiga.