Su džiagsmu pristatau Leifą Eriksoną, totalų degradą, ieškantį gyvenimo prasmės ten, kur jos nėra

Kartą kažkur Skandinavijoje (tiksliai nepamenu regiono, bet tai nėra svarbu) gyveno toks keistas padaras vardu Leifas Eriksonas. Leido dienas mažame namelyje pamiškėje, žavėjosi fiordais, draugavo su vilkais, elniais bei meškomis. Tai ne itin patrauklus žmogus, keistokas ir truputėlį atsiribojęs nuo visuomenės. Jei sąžiningai, Leifas Eriksonas – paskutinis idiotas, blevyzga ir profesionalus girtuoklis, kokio Skandinavija ko gero dar neregėjo ir vargu, ar dar kada pamatys. Tai irgi nėra labai svarbu, nes apie žmogų reikėtų spręsti pagal jo darbus. Deja, Leifas Eriksonas buvo dar ir beviltiškas tinginys. Geras žmogus gyvena mieste, skutasi ir eina į darbą. Eriksonas keliasi pusiaudienį, jeigu išvis atsikelia... Jo pasaulis kiek kitoks: Leifas nemėgsta iš savęs reikalauti per daug. Tuo remdamasis, niekada per daug nereikalauja ir iš kitų. Kiti čia retai užsuka (tiksliau sakant, normalūs žmonės išvis neužklysta, nes artimiausias kaimas už penkiolikos kilometrų), todėl reikalauti nelabai yra iš ko. Jo medinis namelis pastatytas senelio prosenelio tėvo, o gal tai buvo prosenelio senelis? Leifas nežino – pametė giminės medį žaisdamas su meškomis. Juk miške daug medžių...
    Jo tėvą prarijo banginis, kai Leifui tebuvo šešeri. Mažius prisiekė sumedžioti ir suryti gyvą tą rausvą, įžūliai besišypsantį banginį, kurį praminė „Banginiu“. Nuo tos dienos Leifas nebuvo net piršto įmerkęs į jūrą. Ko gero pamiršo. Aš jo nekaltinu: kad ir tinginys, turėjo aistrą vieninteliam darbui, teikiančiam džiaugsmą (manau, labiau naudą), kuriam skyrė visą likusį laiką, kai neaušindavo burnos ar nevėdindavo smegenų. O taip! Šitai Eriksonas mėgo – kalbėtis pats su savimi, juoktis iš visai nejuokingų dalykų, tokių kaip jis pats. Buvo labai vienišas, nors visiškai nesijautė vienas. Priešingai! Jo rugių laukelio kartais ateidavo aplankyti vietiniai vagys. Ir ne šiaip sau kokie laimės ieškotojai, o vagys su tikslu! Mat senis Eriksonas puikiai išmanė savo hobį – amatą: varė aukščiausios kokybės ruginį pilstuką. Dažnai daugelis jėga braudavosi aplankyti Leifo, tiksliau, rūsiuko, kuriame laikė „atsargas“. Laimei, būdavo pasiruošęs bent vienam gyvenimo atvejui: nukabindavo nuo sienos grėsmingai atrodantį šratinį šautuvą (jis iš tikrųjų buvo taip surūdijęs, kad vargu, ar šratai būtų iš vamzdžio išlėkę, o parakas šoviniuose jau seniai permirkęs) ir taikiai pamojuodavo vamzdžiu paniškai bėgantiems ir į kelnes beprisidirbantiems svečiams įkandin. Leifas niekada nenuskriaustų meškos, o štai dėl žmonių nesu visiškai įsitikinęs... Pas jį geri neužklysdavo. Kartais žmonės tavęs nesupranta, kol šiek tiek nepašaudai. Taip manė ir Leifas. Tai retkarčiais kėlė baimę pilstuko ištroškusiems prasigėrusiems kaimiečiams, kurie dėl galimybės būti peršautam keliaudavo net dešimtį kilometrų. Baimę dažnai nustelbia tik neišsemiama kvailybė. Kai kurie vadina tai drąsa. Dar prisidėjo ir godumas. Mažas rugių laukelis – šventovė, į kurią nei vienas negalėjo įeiti be Dievo palaiminimo. Šiuo atveju Dievą reprezentavo Leifas Eriksonas, šio rugių lauko viešpats. Turiu pridurti, jog meškos jį gerbė (o kas negerbs žmogaus, pasirengusio paaukoti šiek tiek švino vardan šventos ramybės?).
Vienintelis dalykas, kurį tėvas paliko mažyliui Eriksonu, tai karta iš kartos rašyta bei pildyta šeimos tradicijų knyga apie alkoholio distiliavimą ir gamybą. Gaila, jam teko skaityti ją vienam. Iš Leifo išaugo nekoks žmogus, bet viena daryti tikrai sugebėjo. Taip. Eriksonas taip pat nepriekaištingai sugebėjo drybsoti it rąstigalis, nieko neveikdamas ir šiaip ne taip įstengė perskaityti vos pusę knygos. Vėliau suprato, kad skaityti nemoka... Matyt, tiesiog turėjo tam talentą. Genai? Gal. Jei tik jis žinotų, kas tie genai... Taigi, pamiršo apie jūros ošimą, bangas ir šaltakraujišką kerštą, nes taip pasinėrė į pilstuką visomis prasmėmis, kad greitai rūsys (turiu pripažinti nemažas) prisipildė kalnais stiklainių, kuriuos laikas nuo laiko truputį pamažindavo, o paskui vėl padidindavo. Tėvas juo didžiuotųsi, jeigu nebūtų suėstas pašėlusio, žvejus terorizuojančio, rausvo banginio. Įsivaizduok, skalbi sau rūbus valtelėj sėdėdamas, o čia išneria išbadėjęs banginis krauju pasruvusiom akim ir net nepaklausęs „kaip tau sekasi? “, suryja pusryčiams. Leifas niekada neverkė, nes iš prigimties buvo drūtas vyras, o tokiems verkti neišeina. Vieniems reikėjo benzopjūklo nukirsti medį, o Eriksonas jautėsi tvirtas ir medžių nekirsdamas, ir nepalaikė žaliųjų, bet ir nenorėjo teptis rankų sula. Jis labai nemėgo medkirčių ir jam buvo labai gaila savo tėvo. Leifas verkė tik vieną kartą, kai sudužo pilnas stiklainis. Dažnai prisigerdavo, o tada sapnuodavo ką nors gražaus: šiaurės pašvaistę arba jūrą naktį, kurioje atsispindi žvaigždžių, mėnulio ir švyturio šviesa. Labai mėgo dainuoti, nors neturėjo balso ir gitaros. Kaime sklido gandai, kad Leifas Eriksonas iš tikrųjų yra meška, kalbanti žmogaus balsu ir kad ji kartą nugirdžiusi patį Santą Klausą. Nežinomybė priverčia žmonių sąmonę kurti idiotiškas iliuzijas. Vienintelis tikras dalykas yra tai, kad, prisisrėbęs kaip šlepetė, jis apsišlapina palikdamas po savimi ežero dydžio balą, tačiau panašiai elgiasi kone kiekvienas to kaimo gyventojas, kai pats prisigeria tiek pat, kur nors nugriūna ir užmiega. Leifas Eriksonas nėra herojus ar kritikuotinas reiškinys. Greičiausiai tai nuoširdus žmogelis, kuris kartais elgiasi ne taip, kaip mes įpratę, bet juk patys kartais elgiamės keistai. Tas keistumas labai keistai skirstomas. Leifui patinka elgtis taip, kaip jis elgiasi. Tai – natūrali būklė, tai padeda jam kažkuo džiaugtis, nes jo gyvenimas yra apgailėtinas. Leifas Eriksonas nenusivylė pasauliu, greičiau – pasaulis nusivylė juo.