Dar vis ruduo...

Nuliūdusi gamta gailiai pravirko.
Griaustinis danguje vaitoja,
O žemė nuo lietaus kiaurai permirko,
Kad net žaibai purvu klampoja.

Net šiurpulys nubėga per medžius,
Sušlapusi nuvilnija žolė.
Metamorfozėje jau meldžiasi gėlė:
-Neverk, gamta, neverk, meldžiu!..

... Lietuje stovėjom šalimais.
Tylėdama žvelgei man į akis.
Lyg žodžiai išsiplovė ir beveik
Ligi aušros pramirko jau naktis...

Lietaus lašeliai nuo plaukų
Virpėdami  žemyn nukrinta.
O tu tyli. Šviesa jau ant laukų –
Tai jau šlapia diena prašvinta!..

Ir jau į mano širdį beldžias
Tavo širdies plakimas ir lietus.
Ir rudeninis žiedas skleidžias
Rasotas, rausvas ir trapus.

... Į rudenio spalvas nesutalpinsiu
Visų savo svajonių ir vilčių.
Tiktai liūties žydras čiurkšles supinsiu,
Papuošiu saulės spinduliu plačiu.

Lietaus lašų tikrai nesuskaičiuoti,
Kaip nesuskaičiuoti žvaigždžių danguje.
Per lietų šniokščianti noriu tave bučiuoti
Ir apkabinus, šokti lietuje!..