kiparisa

*    *    *



o kiparisų prošvaiste
tu narstai mano skaidulas

atminties upė štai eilėraščio stabligė
tūžmastis tavo žvilgsniuose nusiskutu galvą
dilgėlių kuokštas mergystės vainike įsišaknijusi pastraipa

virš bedugnės ant prarajos krašto mano
gyvulys užrakto skyle žiojėja nuo lubų kabantis virvakilpė
krypuojančia eigastimi pakelėse

į stotį kone minčių bastilija suluošintas
sukaustytas savo paties spektaklyje į dvasinę skolon
įbridęs per mišką medžių nesimato ir plaukų nuokaršos

tolyn žemyn
vienišauju

mažiausias prasmės vienetas gulsčioje oro srovėj
kur kažkas trypčioja ant mano kapo nei pamatų nei stogo
atokvėpiais ir raidėmis vingri bambagyslė apynuoge šaknim

o kiparisų prošvaiste pastraipa virš bedugnės statau čia
triumfo arką savo prigimčiai krataus gimimo senatvės
ir ligų ir mano gyvulys kandžių neėdamas

diagnozuoja man širdies pavėsį pasileidžiu
išilgai medžio vyzdžių properšom kas pilnatį
aš šoku valsą savo paties bažnyčioje

ir išpažįstu nuodėmę n - tąją
valandą nakties meldžiu ir kaip vienas
mano žodžiai tiesa ir melas kaip

vienas iki aure pasirodo
mažoji degtukų pardavėja

ir tampa be paliovos šilta