Nepakankamumas

Vien tik proto tamsos reikalas
paslėpti keletą įsivaizduojamų skeletų,
tikriausią kūną ir gražią nuotrauką poeto,
kuris gyvas smirdi kaip ožys. Tai prilygsta
gėlės flirtui ir grožiui, kai gražu
būti negimusiam. „Sudie“ grožiui,
globojamam žvaigždynų, miestų
ir vandenynų.
Grožiui ritmiškai dirbamų
neperprantamų darbų, kurie galėtų
užpildyti visą erdvę arba tapti raide R.
Tai irgi gražu: kiekvienas dabar ištartas
žodis yra teroras ir kartu terra incognita,
kliūtis įsivaizduoti daiktus, kurie būtų
patogūs taikiniai kitam terorui.
Šiandien jauku klausytis balso,
besiklausančio savęs paties, čiuožiančio
Kalėdų ledu. Vėjas stato ir griauna
nematomas skulptūras. Permatoma meilės
ranka trukteli staltiesę su indais, su amor
amfora ir metafora. Apie sudužimą ir
atstumą pajėgiu galvoti kaip apie daiktą,
apie nematomą tarsi  permatomą,
nesamą – kaip neįžvelgiamą, tačiau turintį
trūkčiojančių šviesos siūlelių liudijimą.
Man gražu, kad tie, kurie gražiausi,
yra nepakankamai gražūs,
o tie, kurie labiausiai dera vienas kitam,
dera nepakankamai.
Ar tie, kurie mažiausi –
nepakankamai maži?
Tarytum siūruočiau nuo vėjo ar senatvės
dairausi to, kuriam klausimo grožis
atsiskleistų iš pirmo žvilgsnio.

Mąstau apie knygas, kurių pavadinimo
sudėtinė dalis būtų „galvojimas“. Ilgesys
šiandien ilgesnis nei vakar, kar,
va-kar-kar, va
kar-kar.

Jei pažvelgtumėte į mane lovoje,
susižeistumėte akis į raidę ir skaičių,
kurie ramina širdį.