didžiai banalūs dalykai
užpilti spiritu per laiką išsigaubia
gyvatės,
rupūžės,
musmirės
poetai
ir visi nabagėliai
įgauna dūšią
atsigauna
kikena į kumštukus net susirietę
iš poezijos šaiposi,
taip visi gyvi padarai
ir pradeda
eilėraštukus neršti
***
visi tik ir įsivaizduoja poeziją
nekaltą
prie žvakių šviesos
mėnesienoj
skambant Antony and the Johnsons muzikai
koks dramatizmas
koks grožis,
lengvumas
ak,
o paskui, žinoma,
privalomai nelaiminga meilė
širdis sudaužyta
į drėgnas šukeles
ir kiti niekai
kuriuos zylės, kėkštai lesa
ir springsta,
mirtinai nukraujuodami
ant sniego
***
bet iš tikro reikėtų sakyti
gyveno kartą mergaitė,
gera ir graži
pasidarė tris abortus
labai drėgna buvo
tai vis pastodavo
sapnavau ją einančią Klaipėdoje
už rankos vedėsi auksaplaukį
šiaurietį berniuką
jis gimė
neišnešiotas
tą mergaitę labai mylėjau
stebėjau jos rankas
alkanu žvilgsniu