Kas per velniava?

…Nubudau pievoje, atrodo, prie upelio.
Girdėjosi jo rami srovė. Galvos neskaudėjo, bet skaudėjo ausies kraštelis. Kodėl – nežinau. Dešinės rankos viduriniai trys pirštai užtirpę ir nebesilanksto. Perbraukiau
Kaire ranka sau per veidą. Jis man priminė mano megztinio rankovės raštą. Gūžtelėjau
pečiais, o per kūną nubėgo lengvas šiurpulys. Pajutau taukų kvapą. Kodėl taukų? Pauosčiau ranką, įtraukiau šnervėmis oro – taip, taukų kvapas... Kas per velniava? Apsidairiau dar kartą aplinkui – nesupratau kur esu. Atsisėdau. Tiesiog
ant žolės. Galvoju: kur buvau, ką dariau? Akyse šmėkščiojo vaizdai. Kažkodėl groja lyg muzika, lyg susipešė katės. Kaži kokia  aukšta, apkūni blondinė ir jos strazdanos ar inkštirai tarp,, kopūstų''. Kodėl kopūstų? A, tai jos,, kopūstai’’ šokant šmėžavo man panosėj. Bet iš kur taukai? Kas kad ji apkūni, bet gi taukų norėdamas tiek neprigramdysi. Čia kažkas ne taip! Atsistojau. Bandžiau eiti namo. Naktinio dangaus fone išniro didžiulis kalnas, už jo kiek mažesnis, kitas... Tai tikriausiai mano namas!
Taip ir yra. Pažinau iš pribėgusio priklydusio šunelio. Pudelis, ar kokia kita panaši veislė. Jis nulaižė mano kairę ranką, aišku, nosies nepasiekė. Užlipau į penktą aukštą.
Ilgai negalėjau įstatyti rakto į spyną. Pavyko... Įėjau į vidų. Ir čia tas pats taukų kvapas.
Pro praviras salono duris  pamačiau apkrauto indais stalo kontūrus. Atsitokėjau! Tai
pas mus buvo kažkoks balius! Dešinės rankos pirštai jau nebebuvo užtirpę ir aš mikliai nutvėriau stiklinę su kažkokiu skysčiu. Šampanas. Išsivedėjęs šampanas. Pastačiau atgal ir žengiau į miegamąjį. Nusirengiau ir kiek įmanoma tyliau atsiguliau. Žmona vis tiek
pajuto ir pasislinko arčiau sienos. Greit ir užmigau.
Prabūdau ryte, bent jau man taip atrodė. Saulė spigino pro langą, o virtuvėje žmona plovė indus. Atsikėliau. Labai džiovino gerklę. Nuėjau į vonią. Pažvelgiau į veidrodį –
pusė mano galvos plaukų stovėjo piestu, kaip,, panko’’, o kita pusė buvo, atrodo, mano.
Taukų kvapo nebejaučiau, veidas išsiligino. Tik į barzdą buvo įsivėlę lakišiai. Kažkas prašneko virtuvėje. Pešiojau lakišius ir klausiausi. Žmona dar žlegino indaują, o kitas moteriškas balsas amsėjo kaip tas pudelis. Ar tai žmonos sesuo atėjo ar taip kokia užsibuvusi viešnia.
- Maniškis atsikėlė, -pasakė žmona, -Na, būk! Ir pasigirdo stikliukų  skambesys.
Trumpa pauzė.
- Na, kaip išsimiegojai? -paklausė aukštoji blondinė su šlakais tarp,, kopūstų’’
- Normaliai. maniškis atėjo tik paryčiais. Kur jį velnias nešiojo... Įšėjo į lauką parūkyti, sakė, eis,, už kampo’’ ir pradingo...
- Tai gal ėjo žiūrėt,, už kampo’’anekdotų?
- Pats jis kaip anekdotas... Iš kažkur atėjo, murzinas, galvojau – apsivėmęs, o, pasirodo, į šaltieną nosį buvo įkišęs ir patalinę ištepė.
Štai iš kur taukų kvapas! Dabar aš jau viską žinau. Greit atsukau karšto vandens
čiaupą, nusiprausiau, pasikvėpinau ir žengiau į virtuvę.
- A, štai ir mano didvyris, -apsidžiaugė mano žmona, - Atsinešk savo lėkštę iš salono, kurioj miegojai ir valgyk. Arbata jau išvirė.
Apkūni blondinė su inkštirais tarp,, kopūstų’’ apžvelgė mane nuo galvos iki kojų
ir pasižiūrėjo pro langą, lyg įvertino, ar labai iš aukštai reikėtų šokti. Bet aš nebuvau
agresyvus. Aš buvau laimingas. Viskas buvo aišku dėl taukų. Aš tylomis linktelėjau
blondinėj ir sėdau prie stalo...