o podrėgne kur vyzdyje

*    *      *
 
 
 
o podrėgne kur vyzdyje tu nesuvoki
savo išvaizdos artipilnė tyla regos mansardoj
čia nesileidi žaidžiama
 
į ten neleista mindžiotis apmirus
brailio raštu įsikinkau į eilėraščio formos draperiją
kaskart tavęs gimdomas išragauju gimdyvės dejonę peržengęs
 
religijos ribą išsižiojusios varpinių burnos diria tampo
narsto odą kraujagysles ir skaidulos mano gėlė
edelveisas mano gėlė drebulė medis vogtas 
 
nemigos ratilais apie akis akimis už akių upė
šventa ne malkomis – žvake degu rusenu dagtis retais sykiais
dažnu protarpiu klystkelių šuntakis drumzlėmis laiko
 
stiklinėje po kojomis po pėdsakais kaulų smegenys nesavais
balsais muilinas vanduo priekurtis ar kitaip luošas dreskia
tvoskia kūno sugestija pamazgų indas ant dievo
 
sukariu visus šunis išspardyta padugne triskart
prakeiktas nužiūrėtas likvidžios minties paėstas toks
ant monos dezde kaklo sutirpęs 
 
mano pirštų atspaudas ir keturveide herma keturguboj
ražienų meditacijoj žiojėju veidu į cokolį konvulsijų tąsomas
meno pauzės link užminu ant gerklės rytmetinei
 
maldai o podrėgne kur lūpose tu nesuvoki
tylos paakiai daugiau nei akys
išduoda ir eilinį kartą
 
čia neįvyksta bučinių formos