Noktiurnas

Noktiurnas

Kodėl taip sunki tuštuma širdyje,
O rankos ir kojos tirta ir tirta?
Viskas, kas buvo, staiga ištirpo
Ir lyg nebėra manęs manyje...

Tik sielos balana liko išlinkus
Kaip ubago lazda nuo terbos pilnos,
Kur melas ir dora kartu nesutilpo,
Tik aimanos dūžiai širdies manos,

Atrodo, nebėra kur eiti, net žengti, -
Nei priekin keliauti, nei eiti atgal.
Gal krist į bedugnę? Nukristi nors ženkliai!..
Gal į žydrąjį dangų pakilti? O kam?

Vilties pakura ištuštėjo, išblėso.
Sustingo kažkur pakeleivė viltis.
O akys užgęso. O akys užgęso...
Nejaugi tai viskas, nejaugi-mirtis?

Bet degina dar tuštuma širdyje, -
Vadinasi, dar kažkas liko joje...
Jei jaučiasi svoris šitos tuštumos,
Vadinasi, liko kažkas dar be jos.

... Atėjo ir įžiebė karštąją ugnį...
Atėjo per sniegą, per speigą, per mintį.
Kad aš jį galėčiau labiau dar pamilti-
Jis neviltį mano ir pyktį sužlugdė.

Plaikstosi liepsna kaip džiūstantis kaspinas,
O jis vis bučiavo, bučiavo, bučiavo...
Apsąlo širdis, o krūtinė karščiavo.
Jis glaudės prie šono kaip murkiantis katinas.

Ir dingo staiga iš širdies tuštuma.
Ir sielos balana nušvito skaisčiau.
Bet jos šviesoje nerasi, kas kalčiau:
Jis kaltas, aš kalta, ar abu kalti būtume...