šydas

kai iš lėto slenku tavo veidu prisidengus kuždėjimus sielos
parsiduodu lengvai lyg kadaise numirusios skersgatvių kekšės
iš savųjų menų man palikę tik šydą be kūno.
nusitolinus ieškau izraelio prikaltojo drobės kraštelio
bet tylos išilgėję marškonys apipina kaulus išspausdami šauksmą:
o dieve visamylintis dieve pasiimk šitą laisvės karūną
su manųjų sprendimų erškėčiais giliai kaktoje
ir nuskynus žodžius avinėlio akim iškeliausiu kur liepsi...
mylimasis iš jų tepaveldėjau šydą vienuolynui baltam prisidengti