neišganyti debesys

Neišganyti mano debesys
o tu eini į širdį – 
aklų varlyčių kurkiantis būrys
jei tik galėtum man ant delno tilpti
ir spinduliais prisotinti mintis... 

Turbūt matai dangum,
lietum sapnais ir vėju –
gėlių žydėjimu nupieštas ilgesys
užburtas bičių ir vorų kalbėjimas
tau visą mano tiesą pasakys.

Bet štai... nueina debesys,
ganyti kartais
o aš su pripėduota širdimi
po vakarėjančiu medžiu meldžiuosi – 
ant lūpų cukraus trupinių palik...