Gal būt ruduo jau neteisus

Šaukia nakties juoda šalta bedugnė,
Tiktai prie horizonto mėnuo šviečia.
O ant vandens sublizga drėgni lapai lūgnių,
Rasotas takas tolyn eiti kviečia.

Gal būt, gal būt ruduo jau neteisus:
Jau nuskambėjo meilės skambūs varpai.
Ir nežinia, ar aš taku tuo ateisiu,
Ar dar užpildysiu tavo laukimų tarpus...

Ir lapų šnarančių aš neklausysiu pasakėčios,
Ir vėjo gūsių mėlynos dainos.
Tiktai širdies, lyg pertrauktos akėčiom,
Savo širdies, jau laukiančios dienos.

Sustojau blizgančiam take juodos nakties,
Kur eiti - nežinau. Kepurę glamžau.
Pats sau, atrodo, jau nepriklausau,
O laiko tarpai ilgesni už amžių...

Tavo širdies liepsna - tikrai ne man.
Mano širdies lipsna kraupiai sustingo.
Atrodo, sau esu kažkuo skolingas,
Bet negaliu išnešti nežinion...