Sidabrinis ežerėlis

Mėnulio atspindys nuskendo
Ir guli ežero dugne.
Link jo dar vieną žingsnį žengiau
Ir šviesa apšvietė mane. -

Ir stoviu aš prieš du mėnulius!
Apšviestas dviguba šviesa!
Ant kranto baltas rūkas gula,
Padvelkė vakaro viesa.

O plūdė stovi kaip sustingus,
Žiūrėk ar nežiūrėk į ją.
O ežerėlis paslaptingas
Vis nepaleidžia dar manęs.

Sustojo vanduo sidabrinis.
Lyg pakerėdamas mane
Man šnara pakrantės meldynas
Apie tave, apie tave...

Įšėjo žvajgždės pasivaikščiot
Pritemusio dangaus skliautu.
Ir šitų žvaigždžių šviesos vaiskios
Man primena, kad esi tu.

Gaila, jau baigės vasarėlė, -
Šilta rugpiūčio pabaiga.
O šis sidabro ežerėlis
Atmintyje liks visada!..