Po angelo sparnu

Laukiau tavęs gal tūkstantį metų.
Laukiau, nes pažadėjai.
Buvo tamsu ir nyku,
Ir galbūt labai baisu.
Bet deganti saulė sušildė mano erdvę,
O mėnulis nuklojo plaukus baltu sidabru.
Drugiai atnešė man tekančių gėlių,
O driežai nuklojo žalsva ugnele tą ežerą.
Tą, kur buvom dviese kartu.
Bet atėjo Belontas su auksiniu kardu
Ir išliejo mano trapią širdį.
Negrįžai tu laiku,
Nespėjai (...)
Pakilo mano žvaigždė dangun
Ir gundė tave nakčia.
Nors nebebuvom kartu,
Pajutai mano atodūsį šalia.
Gulėjo manas kūnas nedailus po kapu,
O siela glaudės po angelo sparnu.